Paroda „Sleževičiai – iškilūs Lietuvos valstybės kūrėjai“

Stipriausias valstybės pamatas – žmonės, atsidavę šaliai ir dirbantys jos naudai. Raseinių kraštas turtingas iškiliomis asmenybėmis, kurios savo pasiekimais ir gyvenimu yra nusipelnę Lietuvai. Tokių žmonių nuveikti darbai yra pavyzdys jaunajai kartai, kuriuo sekdama ji toliau kurs ir augins valstybę. Tad itin svarbu apie šiuos žmones kalbėti ir garsinti jų vardą, kad jų atlikti žygdarbiai nenuslinktų užmarštin ir būtų išsaugotas jų atminimas. Būtent keletui jų – kraštiečiams broliams Mykolui ir Kaziui Sleževičiams – nuo 2023 metų kovo 6 dienos Raseinių krašto istorijos muziejuje atidaroma paroda. Paroda rengiama bendradarbiaujant su Lietuvos švietimo istorijos muziejumi.

Parodoje bus pristatomas išskirtinis eksponatas – Kazio Sleževičiaus šeimos fotoalbumas (LŠIM), sudarytas iš 82 nuotraukų. Jame – K. Sleževičiaus šeimos narių nuotraukos, kelionių ir ekskursijų su studentais po Lietuvą ir Latviją fotografijos, daugiausia iš meteorologinių stočių. Taip pat bus eksponuojamos Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Raseinių krašto istorijos muziejaus fotografijos. 

Sleževičiai – bajorai be žemės

Sleževičių šeima gyveno Viduklės parapijai priklausiusiame Dremblių viensėdyje, netoli Daugėlių, Dremblinės miške. Namuose buvo vartojamos dvi kalbos – lietuvių ir lenkų. Brolių Mykolo ir Kazio tėvai – Feliksas ir Petronėlė Sleževičiai – buvo bajoriškos kilmės, tačiau savo žemės neturėjo, tad ūkius teko nuomotis. 1882 metais vasario 21 dieną Felikso ir Petronėlės šeimoje gimė vyriausias sūnus Mykolas, būsimas teisininkas ir Lietuvos ministras pirmininkas. Po aštuonerių metų, 1890-ųjų kovo 18 dieną, šeima susilaukė dar vienos atžalos – sūnaus Kazio, būsimo žymaus Lietuvos profesoriaus bei meteorologijos ir geofizikos mokslininko.

Kartu su šeima vienuose namuose gyveno ir Felikso Sleževičiaus brolis Tadas Leonas Sleževičius. Jis buvo nevedęs, dirbo miškų taksatoriumi – detaliai peržvelgdavo miško plotus, įvertindavo miško sklypus, išmatuodavo ir teisingai aprašydavo įvairius parametrus, nustatydavo kirtimus ir miško atsodinimą. Su jo pagalba Sleževičiai įsigijo nuosavą 45 dešimtinių žemės ūkį su sodyba Daugėlių kaime, Viduklės valsčiuje. Sleževičių sodyba – gimtinė ant kairiojo Šešuvies kranto, Daugėlių kaimo pakraštyje, tebėra ir šiandien. Mykolas ir Kazys Sleževičiai apie 1935 metus vietoje senojo pastato pastatė erdvų medinį vieno aukšto gyvenamąjį namą su mansarda, kuriame gyveno jų motina. Čia broliai ir vasarodavo. Ant gyvenamojo namo yra pritvirtinta atminimo lenta Mykolui ir Kaziui Sleževičiams. Šiuo metu Daugėlių dvaro sodyba yra privati. 

Mykolui ir Kaziui Sleževičiams anksti, 1890-aisiais, netekus tėvo, dėdė Tadas Leonas tapo dar svarbesnis ir darė didelę įtaką jaunuoliams, rūpinosi brolio šeima ir rėmė juos materialiai. Jaunieji Sleževičiai pagalbos taip pat sulaukė iš tetos, mamos sesers, Barboros Vizgirdaitės. Dėdė ir teta sudarė sąlygas siekti mokslo.

Mykolas Sleževičius – būsimasis Lietuvos ministras pirmininkas

Pradžios mokyklos šalia namų nebuvo, tad mokytis Mykolas išvyko pas tetą Barborą į Šiluvą. Ten teta siuvinėdavo bažnytinius rūbus ir mokė sūnėną skaityti bei rašyti. Taip Mykolas pasiruošė stoti į gimnaziją Mintaujoje. Teta kurį laiką su sūnėnu Mintaujoje gyveno kartu. Mykolui paaugus, jis apsigyveno gimnazijos bendrabutyje. Čia jis susipažino su visu būriu lietuvių, kurie vėliau aktyviai įsijungė į nepriklausomos Lietuvos atkūrimą bei aktyviai dalyvavo politiniame ir kultūriniame gyvenime. Už dalyvavimą 1896 Mintaujos gimnazijos katalikų mokinių, atsisakiusių melstis rusų kalba, streike pašalintas iš gimnazijos (vėliau grąžintas)

Vėliau M. Sleževičius įstojo į Odesos universitetą, kur baigė teisės studijas. 1907 metais apsigyveno Vilniuje ir aktyviai įsitraukė į kultūrinę bei politinę veiklą. Svarbiausias Mykolo Sleževičiaus nuopelnas yra tai, kad pačiu sudėtingiausiu Lietuvos Respublikos laikotarpiu – su trumpa pertrauka nuo 1918-ųjų pabaigos iki 1919-ųjų spalio – jis sėkmingai vadovavo II-ąjai ir IV-ąjai Vyriausybėms, organizavo krašto gynybą. Vėliau jis buvo Steigiamojo ir visų demokratinių LR Seimų atstovas. Po 1926-ųjų perversmo M. Sleževičius dirbo advokatu. Mirė 1939 metų lapkričio 11 dieną, Kaune.

Kazys Sleževičius – meteorologijos ir geofizikos mokslo pradininkas Lietuvoje

Sleževičių šeimoje vienam sūnui pasirinkus politikos kelią, kitas sūnus, Kazys, pasirinko mokslo sritį. Jis taip pat mokėsi Odesos universitete, kur įgijo fizikos bei matematikos mokytojo specialybes. Kazys Sleževičius nedalyvavo politinėje veikloje, tačiau buvo atsidavęs pedagogas ir mokslininkas, tyrinėjo klimatą bei geofizinius reiškinius. K. Sleževičius laikomas Lietuvos meteorologijos pradininku Lietuvoje. Tarpukariu jis dirbo Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete Kaune, pokariu – Vilniaus universitete.

1923 m. kaip geofizikos ir meteorologijos specialistas jis pakviestas skaityti paskaitas Lietuvos universitete. Čia jis įrengė Geofizikos kabinetą, vadovavo Meteorologinei komisijai, o studentų praktiniams darbams naudojo Kauno meteorologijos stotį. 1930 m. K. Sleževičiui suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas, o Geofizikos kabinetas perorganizuotas į Geofizikos ir meteorologijos katedrą, kurios vedėju ir buvo paskirtas prof. K. Sleževičius. Taip pat jis dalyvavo Meteorologijos biuro organizavime, komisijoje, kuri rengė matematikos ir fizikos programas vidurinėms ir aukštosioms mokykloms. Profesorius atliko du didžiulius unikalius geofizinius (gravimetrijos ir magnetizmo) Lietuvos teritorijos tyrimus. Remiantis jo darbais buvo sudaryti ir paskelbti gravitacinio bei magnetinio lauko žemėlapiai. 1939 metų pabaigoje atgavus Vilnių, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų ir Teisių fakultetai buvo perkelti į Vilniaus universitetą. Ten dirbti persikėlė ir profesorius Kazys Sleževičius, tačiau nuo 1941 m. rudens Vokietijai okupavus Lietuvą, antraeilėse pareigose dirbo ir Vytauto Didžiojo universitete. Po karo profesorius dirbo Vilniaus ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetuose. 1952 m. buvo nacionalizuotas jo namas, tai pakirto K. Sleževičiaus sveikatą – Vilniuje 1953 metų sausio 15 dieną jis mirė. Profesorius studentams primindavo, kad yra dvi profesijos, reikalaujančios didelio punktualumo, tai – geležinkelininkas ir meteorologas.

Mykolas ir Kazys Sleževičiai – iškilūs ir svarbūs Lietuvos valstybės kūrėjai, itin nusipelnę mokslo, politikos ir kultūros srityse. Sleževičiai pačiu sudėtingiausiu šaliai metu savo veikla ir darbais svariai prisidėjo prie jos kūrimo ir išsaugojimo. Parodą „Sleževičiai – iškilūs Lietuvos valstybės kūrėjai“ aplankyti bus galima iki 2023 metų balandžio 28 dienos Raseinių krašto istorijos muziejuje.

 

Naudota literatūra: 

Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė „Viduklės ir Nemakščių kraštas“, 2021 m.

Mindaugas Tamašiūnas „Atsisakęs būti Lietuvos diktatoriumi. Politikas Mykolas Sleževičius“, 2020 m.