Dirmantų šeimos pėdomis – nuo Raseinių iki ministro kabineto

Šiais metais minimos Lietuvos Krašto apsaugos ministro, pedagogo, vieno iš lietuviškojo karo mokslo, geodezijos ir topografijos pradininko, profesoriaus generolo Stasio Dirmanto 50-osios mirties metinės. Ta proga balandžio 11 dieną, 12.00 valandą, Raseinių krašto istorijos muziejuje bus pristatytas leidinys – Deltuvos kultūros almanachas „Eskizai“, kuriame aptariamas Dirmantų indėlis kuriant Lietuvos valstybę. Leidinį pristatys autorius ir redaktorius Vytautas Česnaitis. Prisiminimais apie šeimos istoriją dalinsis Boleslovo Dirmanto anūkė Elena Vijoleta Dirmantaitė Gudanavičienė.

Profesorius gen. Stasys Dirmantas – Lietuvos krašto apsaugos ministras

Jei kalbama apie žmogų, kuris yra plačiai pasireiškęs, daugiau nuveikęs, sakoma, kad jis buvo šakota asmenybė. Šis išsireiškimas labai tinka mūsų gražiosios Žemaitijos sūnui prof. gen. Stasiui Dirmantui („Karys“, 1975 m.)

Stasys Dirmantas gimė 1887 metais lapkričio 14 dieną Raseiniuose žemaičių bajorų Stanislovo ir Jadvygos Dirmantų šeimoje. Augo kartu su broliais Boleslovu (būsimu Ukmergės burmistru, advokatu, aktyviu visuomenininku) ir Leonu bei seserimi Jadvyga-Juzefa. Stasys – jauniausias šeimoje. Pradžios mokslus baigė tėvų namuose, mokėsi rusiškose Skaudvilės ir Šilalės liaudies mokyklose. Vėliau būsimas generolas tęsė mokslus Varšuvos realinėje gimnazijoje, kurioje aktyviai įsitraukė į patriotinę veiklą: ėmėsi saugoti ir platinti nelegalią lietuvių literatūrą. Už šią veikla buvo pašalintas iš gimnazijos, kurį laiką mokslus tęsė privačioje mokykloje, tačiau ilgai netrukus grįžo į Lietuvą. Čia 1908 metais eksternu baigė Vilniaus valstybinę realinę gimnaziją, o po metų įstojo į Maskvos geodezijos institutą, kur įgijo inžinieriaus geodezininko specialybę. 1910 metų rugsėjo 14 dieną Stasys Dirmantas vedė Domicelę Olšauskytę. Ši santuoka įregistruota Kaune, Karmelitų bažnyčioje. Baigęs Maskvos geodezijos institutą, kurį laiką dėstė Tomsko technologijos institute. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tarnavo Rusijos kariuomenėje artilerijos karininku.

Atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, Stasys Dirmantas su šeima grįžo į tėvynę. Pirmosios (A. Voldemaro) Vyriausybės buvo paskirtas Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos įgaliotiniu Vilniaus-Ukmergės rajone ir miškų urėdu, vadovavo ir dėstė geodeziją Matininkų kursuose, įkūrė matininkų profesinę sąjungą. 1919 metais S. Dirmantas buvo pakviestas į Lietuvos kariuomenę. Būdamas karo tarnyboje, be savo tiesioginių pareigų jis dėstė artileriją, topografiją, topometriją ir geodeziją įvairiose mokyklose bei kursuose. Parašė pirmuosius karybos vadovėlius „Patrankos ir baterijos nutaikymas“, „Patrankos sviedinys“, skelbė straipsnius karinėje spaudoje. S. Dirmanto žymiausias spausdintas darbas – „Topografijos“ vadovėlis, išleistas 1923 metais. Daug jo straipsnių karo ir technikos mokslų srityje, ypač technikos mokslo istorijos temomis, buvo paskelbta įvairiuose žurnaluose.

1933-iaisiais Stasys Dirmantas išėjo į atsargą, jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Apdovanotas Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinu. Vėliau įsijungė į politiką. 1935 metais tapo Krašto apsaugos ministru. Šiame poste pakeitė kraštietį, nuo Šiluvos kilusį, Praną Šniukštą. Dirbant Krašto apsaugos ministerijoje, Dirmantui suteiktas generolo laipsnis. Jo, kaip Krašto apsaugos ministro, pareiga buvo „tautą, valstybę ir kariuomenę ruošti karui“. 1938 metais Krašto apsaugos ministras S. Dirmantas pasitraukė iš pareigų ir sugrįžo dirbti į universitetą. 1944 metais teko trauktis iš Lietuvos į vakarus. Apsigyveno Reutlingeno mieste, Vokietijoje. Čia buvo įsikūręs VLIK‘as, į kurio veiklą netrukus įsitraukė ir Dirmantas. Jis dirbo VLIK‘o Vykdomosios tarnybos finansų tarnyboje ir planavimo komisijoje, taip pat pirmininkavo Raudonojo Kryžiaus Reutlingeno skyriui, dėstė lietuviams skirtoje Niurtingeno-Gmiundo Aukštojoje technikos mokykloje. Būdamas išeivijoje Stasys Dirmantas liko uolus patriotas. 1950 m. persikėlęs į JAV ir apsigyvenęs Čikagoje plačiai įsijungė į lietuvių organizacinę mokslinę ir kultūrinę veiklą. Dirmantas inicijavo Laisvės Kovų paminklo statybą, įkūrė Ilinojaus lietuvių bendruomenės centrą, taip pat dalyvavo Lietuvos istorikų draugijos veikloje ir kt. Gyvendamas JAV, toliau rašė karinę ir mokslinę spaudą, ypač daug dėmesio skyrė LDK istorijai. Nugyvenęs ilgą prasmingą gyvenimą, Stasys Dirmantas mirė 1975 metais sausio 26 dieną Čikagoje.

Apie būsimą pirmąjį Ukmergės miesto burmistrą ir Dirmantų šeimos ryšį

Stasio brolis Boleslovas Dirmantas mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, 1903 m. slapta lankė Jono Jablonskio lietuvių kalbos kursus. Baigęs gimnaziją, mokslą tęsė Peterburgo universiteto teisės fakultete. Čia įgijo advokato specialybę. B. Dirmantas 1917 m. rugsėjo mėn. kaip Ukmergės atstovas dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo svarstomos Lietuvos valstybės atkūrimo problemos, dalyvavo organizacinio komiteto darbe. 1917 m. įkūrė ir dvejus metus vadovavo Ukmergės „Saulės“ draugijos gimnazijai (vėliau tapusiai A. Smetonos gimnazija). Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, 1918–1919 m. buvo paskirtas eiti Ukmergės apskrities viršininko pareigas, o 1920 m. gruodžio 2 d. išrinktas Ukmergės miesto burmistru. Šias pareigas ėjo iki 1926 m. vasario 24 d. Iki pirmosios sovietų okupacijos Boleslovas Dirmantas buvo renkamas Miesto tarybos nariu. Sovietams okupavus Lietuvą, B. Dirmantas emigravo į Vokietiją. 1950 m. mirė Rotenmiunsteryje, ten buvo ir palaidotas.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra saugomas Stasio Dirmanto dokumentų fondas, šeimos korespondencija, kuri leidžia iš šiek tiek arčiau pažvelgti į šią šeimą. Analizuojant jų vieni kitiems siųstus laiškus, tampa aišku, kad ir tarp svainių, ir tarp brolių ir sesės, ypač tarp Stasio bei Boleslovo, buvo stiprus ryšys, šilti santykiai. Laiškuose jie dalijasi ir džiaugsmais, šeimos pagausėjimais, ir užklupusiais rūpesčiais, ligomis, nesibodi prašyti vieni kitų pagalbos. O dažnai išsiilgę vieni kitų ir pasibara, kodėl laiškų ilgai nerašo, pašmaikštauja dėl vienų ar kitų šeimos atsitikimų. Kiekvienąkart stengiasi ištaikyti progą susitikti.

Nors Dirmantų šeima bajoriškos kilmės ir visi vaikai nuo mažens kalbėjo lenkiškai, lietuvių kalba ir lietuvybė jiems buvo labai svarbi, ypač Stasiui. Štai, viename laiške sesuo Juzefa dėkoja broliui, kad šis paskatino ją rašyti lietuviškai, nors ji ir nemokėjo to daryti: „...prisimenu, kaip tu mane barei, kad lenkiškai rašiau – ir mano pavydėjimo tiems, kas lietuviškai galėjo rašyti. <...> Tu man ir padėjai savo nedrąsumą perlaužti – dabar jau ir gėdos nustojau, „kaip moku, taip šoku“, – rašo Juzefa ir palinki, kad brolis ir toliau gyventų Tėvynės naudai. Vėliau, jau užimdami aukštas pareigas – Stasys būdamas Lietuvos Krašto apsaugos ministru, Boleslovas – Ukmergės krašto burmistru, broliai aptaria ir visuomeninį bei politinį to meto Lietuvoje gyvenimą, tariasi dėl naujų idėjų, palaiko vienas kito užnugarį.

Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį, Raseinių krašto istorijos muziejuje atidengta vizuali ekspozicija „Šimtas Asmenybių Lietuvai“. Ekspozicija skirta įamžinti Raseinių krašto žmones, įnešusius didžiausią indėlį į Valstybės (1918–2018) kūrimą ir stiprinimą, Raseinių krašto garsinimą Lietuvoje ir pasaulyje. Tarp šimto iškilių asmenybių šioje ekspozicijoje puikuojasi ir kraštiečio Stasio Dirmanto pavardė.

 

---

FOTOGRAFIJOSE:

1. Gen. Stasys Dirmantas ir prezidentas Antanas Smetona, XX a. 4 deš. LCVA

2. Stasys Dirmantas su šeima. Iš kairės žmona Domicelė, dukra Aldona, stovi sūnus Kazimieras. Žurnalas „Technikos žodis“, 1936 m.

3. Lietuvos kariuomenės karininkai su poniomis Kauno valstybiniame teatre. S. Dirmantas centre. XX a. 4 deš. LCVA

4. Krašto apsaugos ministras pulkininkas, inžinierius Stasys Dirmantas (centre), XX a. 4 deš. LCVA

5. Ekskursija laivu per Nemuną. Stovi iš kairės gen. Stasys Dirmantas, dukterėčia Janina Mikulskytė-Liutkienė, (nežinomas) Jankauskas, dukra Aldona Dirmantaitė. XX a. 4 deš. LCVA

 

ŠALTINIAI:

Juozas Brazauskas. Stasys Dirmantas – žinomas kraštietis. „Rasupis“ Nr. 1, 2023, Raseiniai

Gen. St. Pundzevičius, „Profesoriaus generolo Stasio Dirmanto netekus“. „Karys“ Nr. 3, 1975, JAV

Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 m. III t., Lietuvos nacionalinis muziejus, 2003, Vilnius