Raseinių siuvimo fabrikui „ŠATRIJA“ – 70 metų

Šių metų liepos mėnesį žiniasklaidoje pasklido žinia – „Utenos trikotažo“ grupės valdoma drabužių siuvimo paslaugų įmonė „Šatrija“ nuo liepos 21 dienos stabdo veiklą. Tai sprendimas, kurį birželio 20 d. priėmė įmonės valdyba. Šioje įstaigoje dirbo 120 darbščių mūsų krašto gyventojų, kurie daugelį metų kūrė vertę ne tik verslui, bet ir visai mūsų bendruomenei. Tad žinia apie šio fabriko uždarymą raseiniškiams buvo tikrai niūri ir liūdna.

Siuvimo įmonės „Šatrija“ ištakos siekia 1955 metus, kai buvo pradėta siuvimo veikla buvusiose Lietuvos kariuomenės kareivinių patalpose Raseiniuose. 1955 m. rugsėjo 25 d. Kauno siuvimo fabrikas „Spalis“ atidarė pirmąjį siuvimo cechą Raseiniuose. Šiame ceche buvo sumontuotos 66 siuvimo mašinos. Dirbo keturios brigados po 46 žmones. Iš viso – 184 darbininkai. Asortimentas buvo labai paprastas. Įmonė siuvo nesudėtingas vaikiškas ir vyriškas medvilnines kelnes.

Prieš galutinai uždarant fabriko duris, į muziejininkų rankas pateko nemažas kiekis „Šatrijos“ darbuotojų fotografijų albumų, kuriuose užfiksuotos tiek fabriko kūrimosi, darbo, tiek kolektyvo užklasinės veiklos, kur atsispindi, kokia stipri ir šilta bendruomenė ten buvo susikūrusi. Kartu su albumais atkeliavo ir pirmųjų fabriko darbuotojų atsiminimų byla. Jų akyse nedidelis Kauno fabriko „Spalis“ cechas Raseiniuose išaugo į susivienijimą „Šatrija“. Darbuotojai džiaugėsi fabriko laimėjimais, pergyveno dėl nesėkmių, buvo draugiški kolektyvo nariams ir vieni kitiems padėdavo, dirbo kruopščiai, sąžiningai ir kiekvienas savo rankomis, neskaičiuodamas darbo valandų prisidėjo, kad naujai atsidaręs fabrikas suklestėtų.

Kadrų skyriaus viršininko Algirdo Menkeliūno atsiminimuose aprašomos pačios pirmosios naujai įsteigto fabriko darbo dienos: „Įmonėje pradėjau dirbti 1955 metais rugsėjo 19 dieną sandėlininko pareigose. Nors vadinausi sandėlininku, tačiau sandėlio dar neturėjau. Rugsėjo 25 dieną buvo atvežti pirmieji kirpiniai iš Kauno „Spalio“ siuvimo fabriko, kuriuos teko priimti ir buvo išskirta tam skirta patalpa. Tą pačią dieną buvo atidarytas siuvimo cechas ir pradėjo dirbti 4 brigados. Pirmoji diena buvo lyg ir šventė. Per tą pirmąją dieną buvo išleisti 5 gaminiai ir tik vienas gaminys pasiūtas. Tuo metu darbuotojų pilnai pakako <...> Elektros energijai gaminti buvo naudojama sava jėgainė, varoma garo katilo, kuris taip pat buvo gautas senas, dažnai gedo, be to, trūko kuro. Reikėjo jo ieškoti po visą respubliką, kūrenimui buvo naudojami kelmai. Siuvimo ceche mašinos buvo sugrūstos, maža vietos, nebuvo reikiamų patalpų sandėliams, administracijai. Be to, atidirbus darbo valandas eidavome kapoti kelmų, pjauti malkų, kartais dirbdavau per naktį, o iki vidurnakčio tekdavo dirbti dažnai. Tuomet niekas nesiskaitė su darbo laiku, reikėjo ir dirbo <...> Įrengimai buvo atvežti visi seni iš „Spalio“ siuvimo fabriko, nes nuo 1955 m. rugsėjo mėn. iki 1956 m. sausio 1 dienos mes skaitėmės kaip Kauno siuvimo fabriko Raseinių siuvimo filialas“.

Darbuotojas Kazimieras Damašauskas atsiminimuose rašo: „Atvažiavau iš Kauno Spalio fabriko, nes čia buvo Spalio filialas. Raseiniuose man patiko dirbti lygintoju <...> Seniau nebuvo elektros srovės, reikėjo patiems važiuoti į mišką malkų vežti, o paskui pjaustėm malkas paprastu pjūklu, ir vandens reikėdavo padėti parvežti, ir iškrauti mašinas su medžiagomis, ir pakrauti gaminius į mašinas, nes nebuvo kiemo darbininkų tuo momentu. O aš gyvenau Šatrijos patalpose“.

Siuvėja Bronė Simonavičienė rašo: „Kai užgesdavo elektra, tai mes visi dainuodavom, dirbti buvo labai smagu. Kolektyvas buvo draugiškas, 35 žmonių brigada. Viso buvo 6 brigados. Direktorium buvo Digrys. Dirbom dviem pamainom <...> Kai pradėjom dirbti, valgyklos nebuvo. Rūbininkė išvirdavo 2 kibirus arbatos, taip ir pietavom. 1956 m. įsikūrė choras, aš taip pat dainavau. Neturėjom patalpų, repeticijos vykdavo buhalterijoje mažam kambarėlyje. Choro vadovas buvo Simanavičius“.

Kontrolierė Albina Skudrinskienė rašo: „Darbo sąlygos buvo sunkios <...>. Kilpas prakaldavo su kaltu ir plaktuku, užtvirtinimus užsiūdavom su rankine adata, prakirpdavo kišenes su žirklėmis“.

S. Pratapienė atsiminimuose džiaugėsi: „Pirmas džiaugsmas buvo, kai po 3 metų gavome bendrabutį prie Vilkupio upelio. Viename kambaryje gyvenome 8 ar 9, tiksliai neprisimenu, o dar po pusmečio gauname dviese kambarį be užraktų ir baldų. Įkurtuves su Samalioniene Brone atšventėme paklojus staltiesę ant grindų“.

Fabrikui ryžtingai žengiant pirmuosius žingsnius, 1956 m. sausio mėnesį Kauno siuvimo fabriko „Spalis“ vadovybė raseiniškiams suteikė galimybę dirbti savarankiškai. Taip gimė valstybinis siuvimo fabrikas „Raseiniai“. Pirmuoju direktoriumi buvo paskirtas Jonas Digrys. Šiose pareigose jis dirbo iki 1960 metų pabaigos. J. Digriui išvykus iš Raseinių, fabrikui vadovavo Bronius Venckus. 1966 metais žuvus B. Venckui, Lengvosios pramonės ministerija į įmonės direktoriaus pareigas paskyrė Joną Stravinską.

1958 metais prasidėjo naujo fabriko korpuso statyba, kuri truko keturis metus. 1962 m. Kauno siuvimo fabriko „Spalis“ filialas Raseiniuose tapo savarankišku fabriku pavadintu „Šatrija“. Įdomu tai, kad „Šatrijos“ pavadinimą išrinko patys darbuotojai.

Fabriko veikla plėtėsi, gamybos apimtys didėjo, daugėjo ir dirbančiųjų. Gerėjo ir darbo sąlygos. Po dviejų metų, 1964-aisiais, atidaryta aštuoniasdešimties vietų valgykla. Joje buvo organizuojamas dietinis maitinimas, kulinarijos gaminių parodos-pardavimas. Tuo tikslu 1975 m. buvo pastatytas 195 vietų bendrabutis. Dviejų ir trijų vietų kambariuose su daliniais patogumais buvo apgyvendinti jaunieji specialistai ir darbininkai.

1969 m. „Šatrijos“ fabriko direktorius Jonas Stravinskas perėmė Šilutės linų fabriką. Tai buvo pirmasis „Šatrijos“ siuvimo įmonių susivienijimo filialas. 1971 m. atidarytas Šilalės filialas, o Skaudvilėje pradėtas kurti Skaudvilės siuvimo cechas. Po metų prie „Šatrijos“ prijungus Klaipėdos siuvimo fabriką, buvo baigtas formuoti Raseinių siuvimo gamybinis susivienijimas „Šatrija“. Kiek vėliau Ariogaloje buvo pastatytas velvetinių kelnių gamybos cechas.

1973 metų duomenimis, susivienijimas gamino 27 pavadinimų ir 91 modelio gaminius. Apie 70 proc. modelių kasmet buvo atnaujinama. Per metus buvo pagaminama produkcijos už beveik 19 mln. rublių, o vieno darbininko atlyginimas išaugo iki 157 rublių per mėnesį. 1992 m. lapkričio 10 d. jau nepriklausomoje Lietuvoje „Šatrija“ įregistruota kaip oficiali akcinė bendrovė.

Per dešimtmečius „Šatrija“ Raseiniuose tapo vienu iš regiono simbolių – ne tik kaip darbdavys, bet ir kaip pramonės tapatybės dalis. Joje pagaminta produkcija buvo eksportuojama į Didžiąją Britaniją, Švediją, Suomiją, Vokietiją, Austriją, Prancūziją, Norvegiją, Ispaniją. Per metus įmonė vidutiniškai pasiūdavo 100 000 įvairių gaminių, pajamos siekdavo 3,1 mln. eurų (2017), dirbo daugiau kaip 200 darbuotojų (2018). Pastaraisiais metais „Šatrija“ gamino aprangą ugniagesiams ir kariams, siuvo „išgyvenimo kostiumus“ jūrininkams, žvejams, naftos platformų darbuotojams.

Netrukus po to, kai buvo įkurtas „Šatrijos“ siuvimo fabrikas, darbininkai pradėjo telktis į saviveiklos ratelius. Bene gausiausią saviveiklininkų būrį sudarė mišrus „Šatrijos“ choras, įkurtas 1956 m. pavasarį, pirmuoju dirigentu tapo Vladas Simonavičius. Kurį laiką chorui vadovavo A. Misiūnas, vėliau A. Paulavičius. Vienas iš choro aktyvistų buvo fabriko skaičiavimo biuro viršininkas Aleksas Kemzūra. Pats buvo dainininkas, tad ir telkė žmones, kvietė juos į repeticijas. 1963 m. įkurtas „Šatrijos“ klubas – visos saviveiklos centras. Tuo metu chore dainavo apie 70 žmonių.

„Šatrijos“ mišrus choras ypač populiarus tapo apie 1974 m., kai jam vadovauti pradėjo jaunas, energingas dirigentas Juozas Matkus. Jam vadovaujant į „Šatrijos“ mišraus choro metraščio puslapius įrašyta daugybė koncertų, kuriuose buvo plojama ne tik rajone, bet ir kituose respublikos miestuose, sostinėje Vilniuje ir net užsienyje. Nuo 1991 metų iki šių dienų mišriam chorui „Šatrija“ sėkmingai vadovauja dirigentas, Raseinių garbės pilietis Gražvydas Jegnoras.

Dabar, kai tenka kalbėti apie „Šatrijos“ veiklos sustabdymą, skaudžiausia tai, kad netenkame ne tik darbo vietų, bet ir istorijos dalies – kartų triūso, pasididžiavimo vietos, kurioje augo profesionalai, skambėjo siuvimo cechų garsai, o rankomis buvo kuriamas lietuviškas produktas.

Kaip ir minėta, prieš galutinai užveriant „Šatrijos“ duris, į muziejininkų rankas pateko nemažai svarbių fabriko istorijos artefaktų – fotografijų albumų, atsiminimų bylų, metraščių, apdovanojimų ir garbės raštų, liudijančių apie sėkmingą įmonės veiklą bei susibūrusio kolektyvo vienybę ir bendruomeniškumą. Nors „Šatrijos“ veikla ir sustabdyta, tačiau atmintis apie beveik septynis dešimtmečius Raseinių mieste veikusią įmonę tikrai nebus užmiršta.

Šia proga Raseinių krašto istorijos muziejuje atveriama istorinė paroda „Siuvimo fabrikui „Šatrija“ – 70“. Parodoje bus galima pavartyti ir atrastus bei muziejui perduotus fotografijų albumus, kuriuose užfiksuotas fabriko gyvenimas nuo pat pirmųjų jo dienų. Paroda muziejuje veiks nuo rugsėjo 25 iki lapkričio 25 dienos.