JUNGTINĖ KĘSTUČIO – KĘSTUČIO APYGARDA

Prieš aštuoniasdešimt metų, 1946 m. rugsėjo 21 dieną, įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda. Ji apjungė Vakarų Lietuvos – Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, dalies Kėdainių – apskrityse jau veikusius atskirus partizanų junginius. Ši apygarda buvo vienas didžiausių, geriausiai organizuotų ir įtakingiausių Lietuvos partizanų junginių ginkluoto pasipriešinimo istorijoje. Jungtinei Kęstučio apygardai teko lemiamas vaidmuo sukuriant bendrą partizanų vadovybę visos šalies mastu.

Ginkluota kova prieš raudonuosius okupantus Raseinių apskrityje prasidėjo tik jiems įžengus į šio krašto teritoriją. Ji buvo tarsi kovos prieš rudąjį terorą tąsa. Dar vokiečių okupacijos pradžioje įkurta slapta karinė tėvynės gynimo organizacija, Lietuvos laisvės armija (LLA), kategoriškai atsiribojusi nuo bet kokio bendradarbiavimo tiek su naciais, tiek su sovietais, turėjo  tikslą ginkluotu būdu atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vokiečių ir sovietų frontas ties Raseiniais ir Šiauliais įstrigo beveik dviems mėnesiams, Žemaitijoje susidarė savotiškas „vakuumas“. Vokiečių valdžia jau nebekontroliavo situacijos, o sovietų kariuomenė dar nebuvo atėjusi. LLA vadovybė pasinaudojo šia proga ir pradėjo kurti legalias bei pusiau legalias karinio rengimo stovyklas miškuose, tikėdamasi suformuoti reguliarią armiją kovai prieš artėjančią Raudonąją armiją.

LLA Raseinių apylinkės vadui kapitonui Juozui Čeponiui paskelbus sutartą signalą „Laikas pradėti“, į miškus su ginklais išėjo šimtai vyrų. Yra duomenų, kad 1944 metų pabaigoje – 1945 metų pradžioje Raseinių apskrities teritorijoje veikė apie 2000 gerai ginkluotų partizanų. Tuo metu partizanai veikė didelėmis grupėmis, drąsiai vykdė kovos operacijas prieš okupantus ir jų talkininkus. 1944–1945 m. Girkalnio, Batakių, Seredžiaus, Veliuonos, Gaurės, Girdžių miesteliuose buvo sunaikintos stribų būstinės, nukauta dešimtys stribų, paimta nemažai ginklų, sunaikinti okupacinės valdžios dokumentai. Tais metais okupantų valdžia Lietuvoje buvo tik miestuose, o kaimuose ir nakties metu buvo partizanų valdžia. Sovietinė kariuomenė greitai išblaškė LLA būrius, bet daugelis jos narių pasiliko Žemaitijoje ir mėgino atkurti bendrą pasipriešinimo organizaciją.

1945 m. pavasarį šiaurinėje ir vakarinėje Žemaitijoje pradėjo veikti Žemaičių Legionas. Pietų Žemaitijoje (kuriai priklauso Raseinių kraštas) veikė net keli stambesni kovotojų daliniai, bet jie nepalaikė glaudžių ryšių su Žemaičių Legionu. 1945 m. LLA nariai Juozas Čeponis ir Petras Bartkus Pietų Žemaitijos partizanus suvienijo į Vėgėlės rinktinę. P. Bartkaus pakviestas birželio pradžioje į rinktinę įstojo ir kpt. Jonas Žemaitis. Šie trys partizanai sudarė planą suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių, ir Tauragės apskrityse veikiančius partizanus. Įsikūrę Kelmės valsčiaus Virtukų miške, partizanai užmezgė ryšius su aplinkiniais pasipriešinimo dalyviais ir iš naujo steigė rėmėjų grupes, pavadintas organizaciniais skyriais (OS).

1945 m. liepos 22 d., priešo šnipams susekus, apie 1500 NKVD kariuomenės ir stribų apsupo Vėgėlės rinktinės stovyklą Virtukų miške, kurioje buvo 68 partizanai. Stovykla buvo gerai įtvirtinta, bet blogai užmaskuota. Stovyklos žiedinei gynybai įrengti viso profilio apkasai su bunkeriais ir ugnies taškais, todėl sumanių vadų J. Čeponio ir J. Žemaičio vadovaujami partizanai automatinių ginklų ugnimi atmušinėjo priešo atakas. Mūšis tęsėsi apie 5 valandas. Baigiantis šoviniams, rinktinės vadas J. Čeponis davė įsakymą atsitraukti. Sėkmingai pasirinkę kelią pelkėta vietove, kovotojai pasitraukė iš apsupties. Partizanų atsitraukimą dengė Liolių būrys, vadovaujamas Liudo Jankausko. Mūšio metu žuvo apie 40 sovietų karių, apie 15 partizanų, tarp kurių buvo ir moterų kovotojų. Žuvusieji buvo NKVD pajėgų paimti, nuvežti ir suguldyti centrinėje Raseinių miesto aikštėje, neva atpažinimui, bet realiai tai turėjo veikti kaip gąsdinimo priemonė kitiems.

Virtukų mūšis yra tarsi riba, nuo kurios partizanai pradėjo keisti kovos taktiką. Vėgėlės rinktinė pervadinta į Žebenkšies, rinktinės pradėtos skaidyti į mažesnius, judresnius kovos vienetus, sugebančius geriau manevruoti kovos ir atsitraukimo metu. Dvi stipriausios Raseinių-Tauragės apskrityse veikusios rinktinės – Žebenkšties ir Lydžio – ėmėsi iniciatyvos kurti naują, stipresnį partizanų junginį. 1945 m. spalį oficialiai paskelbta apie Žaibo apygardos kūrimą. Šios apygardos vadu buvo išrinktas J. Žemaitis, štabo nariais – Juozas Čeponis, Petras Bartkus ir Algimantas Zaskevičius. A. Zaskevičius išties turėjo didelių ambicijų: bandė įkurti apygardą, tačiau jam nepavyko. Vyčio vardu pavadinta apygarda egzistavo tik popieriuje. Vėliau A. Zaskevičius buvo užverbuotas saugumo, tapo išdaviku.

1946 m. pradžioje Žaibo apygardos kūrimo darbas sustojo. Iškilus nesutarimams su A. Zaskevičiumi ir nenorėdama paklusti apygardos štabui, Lydžio rinktinės vadovybė ėmėsi kurti naują apygardą. Kovo mėn. J. Žemaitis ir P. Bartkus taip pat atnaujino organizacinius žygius. Jie ieškojo ryšių su Šiaulių ir Kėdainių apskrityse veikiančiomis Vytauto Didžiojo ir Povilo Lukšio rinktinėmis. P. Bartkus iškeliavo į Raseinių valsčių pas jau minėtą Juozą Čeponį, kur turėjo atnaujinti ryšius su Tauragės regiono Žalčio ir Lydžio rinktinėmis, susitiko su Lydžio rinktinės vadu J. Kasperavičiumi dėl apygardos kūrimo. Jis turėjo ne tik Šerno (taip 1946 m. pervadinta Žebenkšties rinktinė), bet ir Vytauto Didžiojo rinktinės atstovo įgaliojimus. Nusivežė ir J. Žemaičio sukurtą apygardos veiklos projektą, tačiau apygardos pagrindu buvo priimtas Lydžio rinktinės projektas, kuris buvo išsiųstas rinktinių ir atskirų padalinių vadams. O 1946 m. rugsėjo 21 d. J. Žemaičio vadovaujama Šerno rinktinė oficialiai įstojo į Jungtinę Kęstučio apygardą, kurios vadu buvo jau minėtas Lietuvos karo aviacijos kapitonas Juozas Kasperavičius-Visvydas.

J. Žemaitis neturėjo ambicijų žūtbūt perimti vadovavimą apygardai ir noriai bendradarbiavo su naujai išrinktu vadu. Tačiau draugystė greitai buvo nutraukta. Skaudus smūgis buvo JKA dviejų štabo bunkerių sunaikinimas. 1947 m. balandžio mėn. pradžioje į Batakių kaimo apylinkes atvyko apie 200 vidaus kariuomenės kareivių. Jungtinės Kęstučio apygardos štabo bunkerio apytikrę vietą buvo nurodęs MGB agentas Juozas Markulis. Eigulio Juknos sodyboje bunkeris buvo surastas. Tuo metu jame buvo J. Kasperavičius su adjutantu Albinu Biliūnu-Džiugu. Tris valandas partizanai kovėsi, degino dokumentus. Partizanai, nenorėdami pasiduoti, susisprogdino. Kitame bunkeryje Juozo Žičkaus sodyboje Poškakaimyje, kur buvo rengiamas JKA laikraštis „Laisvės varpas“, suimtas Trijų lelijų rinktinės vadas, apygardos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas ir „Laisvės varpo“ redaktorius Petras Paulaitis-Aidas. Sunku pasakyti, kiek šie žmonės galėjo duoti išsivaduojamąjam judėjimui savo protu, intelektu.

1947 m. pradžioje patyrus didelius nuostolius rinktinių ir apygardos štabuose, JKA buvo būtina atlikti reorganizaciją. 1947 m. gegužės 20–25 d. P. Bartkaus iniciatyva buvo sukviestas apygardos ir rinktinių vadų pasitarimas, kuriame apygardos vadu vietoj žuvusio J. Kasperavičiaus buvo išrinktas J. Žemaitis. Visi pertvarkymai apygardoje, o vėliau – srityje ir visoje Lietuvoje susiję su Jono Žemaičio iniciatyva. Reikėjo viską kurti iš naujo – organizuoti štabo veiklą, ieškoti pareigūnų į apygardos ir rinktinių štabus. Pagrindinis J. Žemaičio pagalbininkas buvo P. Bartkus, JKA štabo OS viršininkas. Žebenkšties rinktinės vadu, išėjus J. Žemaičiui, buvo paskirtas Edmundas Kurtinaitis-Kalnius, štabo viršininku – Bronius Neverdauskas.

Tuo pat metu buvo formuojamas JKA štabas. Štabo viršininku buvo paskirtas P. Bartkus-Žadgaila. operatyvinio skyriaus viršininku – Vytautas Gužas-Kardas, informacijos skyriaus viršininku – Antanas Liesis-Idenas. 1948 m. pavasarį štabas buvo papildytas dar vienu nariu, raseiniškiu Vaclovu Ivanausku-Vyteniu. Sumanaus vado kapitono J. Žemaičio vadovaujama apygarda sustiprėjo, sutelkė nemažas karines ir intelektualines pajėgas, kurios ėmėsi visos Lietuvos partizanų vadovybės sudarymo. Tačiau 1948 m. sausio 16 d. apygardą ištiko didelė netektis – MGB šnipų išduotas, Ariogalos valsčiuje, Pagausančio kaime sunaikintas Vaidoto rinktinės štabas su gerai įrengta spaustuve, kurioje buvo spausdinamas laikraštis „Laisvės varpas“. Bunkeryje susisprogdino rinktinės vadas kpt. Juozas Čeponis-Tauragis, kartu žuvo partizanai Antanas Mileris ir Vincas Žitkauskas. Vaidoto rinktinės vadu tuomet paskirtas buvęs Raseinių gimnazijos mokytojas, žymus Žemaitijos laisvės kovų dalyvis ir vadas Antanas Bakšys-Klajūnas.

1948 metų pradžioje nutarta Jungtinę Kęstučio apygardą padalinti į dvi – Kęstučio ir Prisikėlimo – apygardas. Balandžio 1 d. Prisikėlimo apygarda išleido pirmąjį įsakymą. Jos vadu tapo Petras Bartkus. Pats J. Žemaitis gavo naujas pareigas. 1948 m. gegužės pradžioje Skaudvilės valsčiaus Legotės miške J. Žemaitis susitiko su Žemaičių apygardos vadovybe. Buvo patikslintos apygardų ribos ir aptartas srities štabo kūrimas. Taigi, Žemaičių, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardos susijungė į partizanų sritį, pavadintą „Jūros“ vardu, J. Žemaitis buvo išrinktas srities vadu. Tačiau ir šias pareigas jis greitai perdavė kpt. Aleksandrui Milaševičiui-Ruoniui, o pats rūpinosi centrinės partizanų vadovybės sudarymu. 1949 m. vasario 2–22 d. vykusiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo sudaryta Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) centrinė vadovybė, kurios prezidiumo pirmininku ir ginkluotųjų pajėgų vadu tapo J. Žemaitis-Vytautas, jam suteiktas generolo laipsnis.

Jonui Žemaičiui pakeitus pareigas Kęstučio apygardos vadu nuo 1948 m. liepos paskirtas Lydžio rinktinės vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas. 1949 m. balandžio mėnesį už partizanų drausmės statuto pažeidimus iš šių pareigų jis buvo pašalintas, o apygardos vadu paskirtas kpt. Aleksas Miliulis-Neptūnas, Algimantas, buvęs Butigeidžio rinktinės vadas. 1949 m. birželio 7-9 d. Tauragės valsčiaus Kaziškės miške vykusios karinės-čekistinės operacijos metu  sunaikintas Kęstučio apygardos štabas: vadas A. Miliulis žuvo, štabo viršininkas Robertas Gedvilas-Sidabras paimtas gyvas, tardomas ir kankinamas išdavė daug kovos draugų.

KA vadu į A. Miliulio vietą buvo paskirtas Antanas Bakšys-Klajūnas, Germanas; apygardos štabą sudarė Juozas Kisielius-Genius, leit. Kazimieras Ruibys-Inžinierius, Vladas Gudavičius-Vaišnoras, Jonas Rubšaitis- Žilius ir Vytautas Slapšinskas-Vytas. A. Bakšiui vadovaujant, partizanai bandė keisti taktiką – vietoje aktyvių karinių veiksmų kurti idėjinę pogrindinę Vyčių sąjungą, kad pasiruoštų ilgalaikei okupacijai. Susidarius kritiškai padėčiai Jūros srityje, 1951 m. vasarą Bulavėnų miške įvyko aukščiausios vadovybės pasitarimas, kuriame dalyvavo Jonas Žemaitis-Vytautas, Antanas Bakšys, Povilas Morkūnas ir Krizostomas Labanauskas. Jo metu Antaną Bakšį paskyrus Vakarų srities štabo nariu, o vėliau ir srities vadu, Kęstučio apygardos vadu tapo Krizostomas Labanauskas-Justas, Kunotas, buvęs Birutės rinktinės vadas. Nuo 1951 m. rugpjūčio 1 d. A. Bakšys perėjo į LLKS Tarybos prezidiumą, o P. Morkūnas iš jo perėmė Vakarų Lietuvos srities vado pareigas.

K. Labanauskas 1952 m. gegužę jis priėmė lemtingą sprendimą – pasitraukė iš miško ir savanoriškai pasidavė Kelmės saugumo pareigūnams. Pasidavęs K. Labanauskas ne tik paliko vado pareigas, bet ir tapo agentu-smogiku, gavusiu Kalinausko slapyvardį. K. Labanauską apygardos vado pareigose pakeitė P. Morkūnas. Saugumui pasitelkus išdavikus, apygarda buvo sparčiai sekama ir naikinama iš vidaus. 1953 m. birželio 19 d. žuvo apygardos vadas Povilas Morkūnas. Jis vadovavo apygardai iki pat savo žūties 1953 m. birželio 19 d. Kelmės rajone. Paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu tapo Jonas Vilčinskas-Algirdas vos porai mėnesių – jis žuvo tų pačių metų rugsėjo 19 d. Po šio įvykio centralizuotas apygardos štabas nustojo egzistuoti.

Nors štabai buvo visiškai sunaikinti, Žemaitijos miškuose likę pavieniai kovotojai nepasidavė. Broliai Vladas ir Juozas Noreikos, paskutiniai Raseinių rajone veikę apygardos partizanai, slapstėsi ir žuvo Pagynėvio kaime apie 1957 m. Petras Oželis-Jaunutis ir Edmundas Urbonas-Algirdas oficialiai laikomi paskutiniaisiais aktyviais Kęstučio apygardos partizanais, žuvusiais su ginklu rankose. Saugumiečių jie buvo apsupti ir nušauti 1959 m. gegužės 4 d. Šilalės rajone, Buišių kaime. Edmundas Kmita-Evaldas, paskutinis Butigeidžio rinktinės partizanas, sugebėjo slapstytis miškuose itin ilgai ir žuvo 1961 m. lapkričio 9 d.

Naudota literatūra:

Vakarų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. Parengė Edita Jankauskienė, Rūta Trimonienė, Dalius Žygelis. Vilnius: LGGRTC, 2010.

Dalia Kuodytė. Jungtinės Kęstučio apygardos kūrimas. Iš: Laisvės kovų archyvas. T. 12. Kaunas: LPKTS, 1994.

Juozas Matusevičius. Jurbarko partizanai ir Jungtinė kęstučio apygarda. Iš: Laisvės kovų archyvas. T. 18. Kaunas: LPKTS, 1996.

Petras Girdzijauskas. Ąžuolai okupacijų skersvėjuose. Vilnius: Homo liber, 2024.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis. Laisvės kryžkelės. Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis. Prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/2009-11-30-laisves-kryzkeles-lietuvos-partizanu-vadas-jonas-zemaitis/

 

Plakatas parengtas LGGRTC.