Raseinių muziejui – 50. Apie pradžią ir toliau
- Paskelbta: 2025-10-23
Raseinių krašto istorijos muziejaus priešistorė ypatinga. Pastatas išskirtinis – Arešto namai-politinių kalinių kalėjimas, statytas 1930 m. pagal vokiečių architektų projektą. Antrojo pasaulinio karo metais apgriautas, sovietų paskubomis atstatytas, 1945 m. pabaigoje vėl tarnavo grįžusiems okupantams. Likvidavus kalėjimą 1952 m., patalpos pritaikytos Raseinių žemės ūkio mechanizacijos mokyklai. Mokykla plėtėsi ir 1975 m. persikėlė į naujas patalpas kitoje gatvės pusėje. O buvusiame kalėjime – įkurtas muziejus.
Sovietinė valdžia nurodė įsteigti Raseinių kraštotyros muziejų. Pirmoji direktorė Emilija Urbonienė (1933–2021) rašė: „Muziejuje pradėjau dirbti nuo 1975 m. spalio 25 d. Pradžia, kaip vadovo, buvo sunki. Nebuvo patalpų, tinkamų nei darbui, nei fondams. Rajono vadovybė pasitarusi su Kultūros ministerija, skatinama buvusių Raseinių kalėjimo politinių kalinių, sugalvojo buvusiame kalėjimo pastate įkurti muziejų, kuriame tuo metu dar viešpatavo profesinė technikos mokykla. Nepagalvojo apie lėšas remontui, nepasidomėjo, kas per įstaiga muziejus ir kaip esamose sąlygose dirbs žmonės, organizuos muziejaus ekspozicijas, saugos muziejines vertybes. Taip ir vargome vienuolika metų“.
Išlikusi fotografija, kurioje muziejaus darbuotojai stovi prie paradinių durų – „naujojo“ muziejaus (fotografas Pranas Lazdauskas). „Tačiau minėti sunkumai neišgąsdino muziejininkų. Pirmiausia, dėjau visas pastangas, kad visas kalėjimo pastatas atitektų muziejui, kas ir buvo pasiekta, tik nebuvo lėšų remontui. Ir prasidėjo „kryžiaus“ keliai dėl muziejaus pastato restauravimo“, – rašo pirmoji muziejaus direktorė E. Urbonienė.
Remonto darbus 1985–1987 m. vykdė Raseinių statybos organizacija Nr. 1. Tais metais muziejaus darbuotojai su visais eksponatais glaudėsi Profesinės mokyklos bendrabutyje, kūrė ekspozicijų planus, tobulinosi tuo klausimu. Tuo metu muziejus turėjo daugiau nei 8000 eksponatų: senos knygos, nuotraukos, dokumentai, buities daiktai, atsitiktiniai archeologiniai radiniai, karą primenantys eksponatai. Muziejaus fondus gausino rajono organizacijų ir mokyklų kraštotyrininkų rasti daiktai, muziejininkai savo transportu ir maršrutiniais autobusais vyko į kaimus ieškoti senienų. Buvo organizuojama akcija „Gegužė – muziejinių eksponatų rinkimo mėnuo“. Daug padėdavo Kraštotyros draugija, mokytojai kraštotyrininkai Danutė Ušinskienė, Julija Norkutė, Valerija Varneckienė (Rimkienė), Liudas Bereiša, Pranas Lazdauskas, Stasys Pukinskas ir kiti.
1988 metais E. Urbonienė užrašė: „Apžvelgus muziejinio darbo kelią, šiandien negaliu sakyti, kad tiesus jis buvo. Kaip vadovauti, kaip dirbti muziejuje – daug galvoti nereikėjo. Ideologinio darbo darbuotojai – nurodymų, kaip dirbti ir ką dirbti, turėjo bene daugiausia. Įvairios instrukcijos, nutarimai, jubiliejai, apžiūros ir taip toliau. Tik spėk viską vykdyti... Kaip gera, kad šiandien suteikiama teisė muziejų kolektyvams savarankiškai spręsti visus muziejinio ekspozicinio darbo klausimus“. Tuo metu ji mėgo cituoti poetą Marcelijų Martinaitį: „Atkurto kurtieji, kalba nebyliai, praregi neregiai, liudija mirusieji...“ ir pridėdavo: „Laikas ir mums muziejininkams praregėti ir atidžiai paklausyti, ką liudija mirusieji apie mūsų istorinį paminklą – kalėjimą“.
Emilijos Urbonienės dukra Daina pasakoja: „Mama buvo kraštotyros muziejaus direktorė, dabar suprantu, kad tai buvo didžiulė atsakomybė, nes ji pradėjo dirbti tada, kai tikroji mūsų istorijos dalis dar buvo „po sovietine širma“, kai žmonės dar bijodavo atskleisti tikrąją tiesą. Mama sugebėjo suburti darbštų kolektyvą ir bendromis pastangomis po dalelę sudėlioti krašto istoriją, surinkti žmonių prisiminimus, likimus, nepamirštamus įvykius, organizuoti įvairias parodas.
Atsimenu, kai kartu su mama vykome į Šiluvą, aplankyti dailininkės Zuzanos Ličkutės, apžiūrėjome jos paveikslus ir išgirdome jų atsiradimo istorijas, vaišinomės ožkos sūriu. Žavėjausi Zuzanos stipria asmenybe. Ji buvo kukli gamtos dukra, nemėgo reklamuotis, bet mama įkalbėjo surengti muziejuje jos darbų parodą. Buvo dar daug susitikimų su įdomiais žmonėmis, menininkais, poetais – su visais mama rasdavo bendrą kalbą. Vieni išeidami palieka gyventi savo meno kūrinius, skulptūras, knygas, nepamirštamas gyvenimo istorijas, o Mama paliko Raseinių kraštui muziejų, kuris tampa vis modernesnis“.
Kai atėjo laikas persikraustyti į rekonstruotas patalpas, muziejus jau turėjo apie 10 tūkstančių eksponatų. Ekspozicijų kūrimas užsitęsė iki Sąjūdžio laikų. 1989 metų pavasarį muziejaus direktore buvo paskirta Birutė Kulpinskaitė. Ją visu sunkumu užgriuvo nebaigti remonto darbai ir ekspozicijų įrengimas: „Gąsdino specifinis muziejininkų darbas, daugybė senų, restauracijos prašančių eksponatų, valdžios kišimasis. Visa tai jau praeityje. Džiaugiamės, kad sunkiausiu metu nesuklupome, nepasitraukėme. Didžiuojamės tais žmonėmis, kurie buvo prie muziejaus ištakų, kūrė jį, dirba čia šiandien“ – sako B. Kulpinskaitė. 1992 metų gegužę atidarytos pirmosios penkios ekspozicijos, vėliau – dar kelios, atspindinčios Raseinių krašto istoriją, meną ir tradicinius amatus.
Laikui bėgant prie Raseinių krašto istorijos muziejaus kaip padaliniai prijungti Pasandravio istorinis draustinis (poeto Maironio tėviškė), Betygalos muziejus ir Simono Stanevičiaus sodyba-muziejus. Nuo 2007 iki 2014 metų arešto namų komplekso kiemas, ūkinis-administracinis ir pagrindinis pastatai buvo rekonstruoti. Per 50 gyvavimo metų muziejus keitėsi, tobulėjo, tapo šiuolaikišku.
Šiandien čia saugoma daugiau nei 55 tūkstančiai muziejinių vertybių, pristatomos meno parodos, vykdomi edukaciniai užsiėmimai, o šiuolaikiškos ekspozicijos, sukviečiančios žmones ne tik iš visos Lietuvos, bet ir užsienio.
Lai visi kalėjimai virsta muziejais – vieta, kur saugoma atmintis vardan ateities.
Muziejininkai
Fotografijos iš muziejininkų gyvenimo. Pirmosios muziejaus darbuotojos kartu su pirmąja direktore Emilija Urboniene.
