ANTRASIS PASAULINIS KARAS 1941 m. birželis. Liudininkų atsiminimai.

1941 m. birželis. Sovietų karininkas, Raseinių apskrities karinis komisaras A. K. Gorškovas prisimena, kad 1941 m. birželio 22 d. 3 val., rytą, virš Raseinių pastebėti Vokietijos lėktuvai. 4 val. komisarui buvo pranešta apie prasidėjusį karą – Tauragės ir Jurbarko apšaudymą. 10 val. vokiečiai pralaužė Tauragės ir Jurbarko ruožų gynybą, tankų kolonos, palaikomos aviacijos, artėjo prie Raseinių. Sovietų 48-oji šaulių divizija buvo pasiųsta link Kalnujų pasitikti priešo. Apie 12 val. apskrities ligoninės vyr. gydytojas Aleknavičius pranešė, kad ligoninė perpildyta sužeistaisiais, dirbti neįmanoma. Be to, gautas pranešimas, kad apie 200 vokiečių parašiutininkų užėmė Viduklės geležinkelio stotį. 14 val. nutrūko ryšys su Ariogala, ją užėmė vokiečiai. 17 val. vokiečių tankai atriedėjo į Šimkaičius.  Po valandos prasidėjo kautynės prie Kalnujų. 19 val. komisaras Gorškovas pasitraukė iš Raseinių link Šiaulių.

Šiaulių kryptimi puolantys vokiečių armijos daliniai Raseinių apylinkėse susidūrė su rusų 28-ąja tankų divizija, kuriai vadovavo pulkininkas I. Černiachovskis. Kurį laiką fronto linija ėjo tarp Skaudvilės–Raseinių–Kaltinėnų.

Birželio 23 dienos popietę Lietuvoje prasidėjo pirmos didžiulės tankų kautynės tarp sovietų ir vokiečių kariuomenių. Nuo Kaltinėnų iki Raseinių, 60 km pločio ir 25 km gilumo ruože, dalyvavo apie 1000 abiejų kariaujančių pusių tankų.

Vokiečių tankistas Otto Carius prisiminimuose rašė: „Mes buvome išsidėstę į Pietus nuo Kalvarijos. Pulke tik keletas karininkų ir puskarininkių turėjo kovinį patyrimą, kiti nebuvo gavę karinio krikšto. Pulką sudarė Čekoslovakijoje gaminti PzKpfw.38(t) su 3,7 cm patrankomis“. Apie 12 val. minėtas korpusas pralaužė gerai organizuotą sovietų 125-osios šaulių divizijos gynybą ir judėjo Šiaulių keliu Skaudvilės ir Raseinių link. Linijoje Kelmė - Kražiai pagrindinėms korpuso jėgoms kelią pastojo sovietų 202-osios motorizuotosios divizijos paruošti apkasai gynybai. Mūšio metu sovietams pasisekė pamušti 20 vokiečių tankų ir šarvuočių. Tačiau į dienos pabaigą 202-oji motorizuota divizija, išnaudojusi sviedinius ir degalų atsargas, spaudžiama vokiečių, buvo priversta trauktis.

Mūšio dalyvis A. V. Kazarjanas rašė: „Mūsų lengvieji tankai BT-7 ir T-26 buvo sustabdyti iš pasalos pasislėpusių vidutinių tankų PzKpfw.IV, ir mes turėjome žymių nuostolių, 13 tankų iš karto užsidegė, o kiti skubiai atsitraukė“. 3-iojo mechanizuoto korpuso 2-ajai tankų divizijai pasisekė netikėtai užpulti vokiečių 6-ąją tankų diviziją, bet pamušusi kelis tankus ir šarvuočius, sovietų divizija buvo priversta atsitraukti.

Birželio 24 d.  „Apie 12 val. 30 min. sovietų 3-iasis mechanizuotasis korpusas pradėjo puolimą. 13 val. vokiečių 41-ojo motorizuoto kovinio korpuso štabo vadovybė gavo pranešimą, kad link Raseinių juda didelės sovietų tankų pajėgos, grasindamos korpuso sparnui. 6-osios tankų divizijos, vadovaujamos gen. F. Landgrafo, link juda apie šimtas sunkiųjų tankų. Vokiečių 1-oji tankų divizija nuskubėjo į pagalbą 6-ajai tankų divizijai. Sovietų sunkieji tankai ties Vosiliškiu išblaškė vokiečių 113-ojo pėstininkų pulko 2-ąjį batalioną. Tankų naikintojai ir prieštankiniai pabūklai nesugebėjo sustabdyti sovietų tankų, nors šaudė tiesiu taikymu. Vokiečių tankistas rašė: „Mums smogė dar vienas netikėtumas, kaip tona plytų, kada pamatėme T-34! Nusistebėjimas didžiausias. Kaip tai atsitiko, kad ten viršuje nežinojo apie tokio puikaus tanko egzistavimą! Ką mums reikėjo daryti su tomis pabaisomis, kai mūsų stipriausia prieštankinė patranka buvo 3,7 cm. T-34 galima buvo sulaikyti, jeigu sėkmingai pataikydavai tarp bokšto ir korpuso, ir jį perrėžti, bet tai maža galimybė“. Šios 1-osios Tiuringijos tankų divizijos akimirkos aprašytos taip: „Netikėtai pasirodė KV-1 ir KV-2... 800 m atstumu mūsų tankai į juos atidengė ugnį, bet jie toliau važiuoja. Vis arčiau ir arčiau artėjome prie priešo. Mus skyrė 50-100 m. Prasidėjo stiprus mūsų šaudymas, tačiau be rezultatų. Iškilo pavojus, kad priešo tankai prasiverš į mūsų užnugarį. 1-asis tankų pulkas apsisuko ir lygiagrečiai pajudėjo tomis pačiomis aukštumomis, kuriomis judėjo KV-1 ir KV-2. Tik sustiprintais užtaisais nuo 30 iki 60 m pasisekė juos pamušti. Kontrataką atmušėme ir galėjome Vosiliškyje įsitvirtinti“. Nėra abejonės, kad divizija susidūrė su sovietų 1-ojo korpuso 2-ąja tankų divizija, kurioje buvo KV, T-34, BT-7 ir T-26 tankai. Iš viso sovietų divizija galėjo turėti 443 tankus ir 100 šarvuočių, iš jų pusė su 45 mm patrankomis. Šiai divizijai ties Skaudvile pasisekė gerokai aplamdyti vokiečių 100-ąjj motorizuotąjį pulką. Mūšis tarp tankų dar labiau įsiplieskė. Griaudėjo tankų ir artilerijos pabūklų šūviai, daugėjo degančių tankų abiejose pusėse.

 Raseinių mūšio dalyvis, vermachto kariškis Paulius Karelas rašė: „KV-2 tanko šarvas yra ypatingai atsparus, viename iš jų mes paskaičiavome daugiau kaip 70 pataikymo žymių, bet nė vienas sviedinys nesugebėjo šarvo pramušti“. Pagaliau vokiečių tankistai iškvietė aviaciją. Ju-87 Stuka lakūnas, asas Rudelis pateikė vieną iš fronto prisiminimų akimirkų: „paskutinis sovietų tankas išsigelbėjo nuo mūsų bombardavimo... Aš staigiai smingu žemyn, ir gerai nutaikyta bomba tiksliai pataiko į tanką“. Po aviacijos bombų ir tankų salvių sovietų 2-oji tankų divizija pasitraukė į Raseinius. Divizijos sudėtyje liko 30 tankų, iš kurių 21 - KV. Vokiečiai apėjo diviziją iš šiaurės vakarų ir atkirto ją nuo užnugario dalinių. Tą dieną didelių nuostolių turėjo 12-asis mechanizuotasis korpusas, vokiečiai sunaikino ryšių batalioną ir dar labiau pablogino ryšį ir korpuso veiksmų koordinavimą.

Birželio 25 d. 28-oji tankų divizija, vadovaujama plk. Černiachovskio, pradėjo puolimą. Savo kelyje sutikusi motorizuotą vokiečių koloną, įsirėžė į ją ir gerai aplamdžiusi pasistūmėjo 6 km į priekį. Tačiau susidūrusi su vokiečių 1-ąja tankų divizija, pati neteko 28 tankų ir daugumos karių ir buvo priversta trauktis. Tą dieną į Rytus nuo Raseinių buvo visiškai apsupta sovietų 2-oji tankų divizija. Apsuptyje žuvo divizijos vadas generolas Soliankinas. Naktį iš birželio 25 į 26 d., susprogdinusios likusius tankus, įgulos grupelėmis stengėsi prasimušti pro apsupties žiedą, daugelis pasidavė vokiečiams į nelaisvę. Birželio 26 d. sovietų 3-iasis mechanizuotasis korpusas buvo sunaikintas.

Lietuvos savanoris, pulkininkas, diplomatas Kazys Škirpa savo atsiminimų knygoje rašė: „4-tos šarv. armijos ruože: T311/132/7178070-74 – birželio 23, priešpiet, buvo oro žvalgybos konstatuotas priešo padalinių puolamasis judėjimas, nukreiptas Raseinių link ir nuo Kelmės į pietų vakarus. Birželio 24d. naktį apie 3 val. 45min., 4-ji šarv. armija užėmė Kėdainius. Pasiruošė prieš tai pastebėtą rusų tankų puolamąjį judėjimą atremti 269 (XXXXI) ir 290 (LVI) divizijomis abipus Betygalos, 6-ja tankų divizija (XXXXI) į šiaurės vakarus nuo Raseinių ir 1-ja tankų divizija (XXXXI) į šiaurės vakarus nuo Grinkiškio. 8-ta tankų divizija (LVI) prasiveržė apie 17 val. į Ukmergę. Birželio 25d. priešpiet XXXXI korpusas puolė priešo tankų jėgas, apsuptas rajone į šiaurės rytus nuo Raseinių, o popiet apsupimą susiaurino dar labiau. Šitaip išsivysčiusios tankinių jėgų dvikovos metu vokiečiams pavyko sunaikinti 100 rusų tankų, kurių tarpe 12 pačių sunkiausių. 36 mot. divizija (XXXXI) pasiekė rajoną 18 km nuo Šeduvos.“ Birželio 26 d. dviejų parų tankų mūšis rajone į šiaurės rytus nuo Raseinių užsibaigė XXXXI šarv. korpuso pergale: sunaikinta viena rusų tankų divizija ir viena tankų brigada, sudaužyta apie 200 rusų tankų, kurių tarpe 29 pačių sunkiausių. 

Vienas šiame mūšyje rusų paliktas tankas vėliau buvo pastatytas Raseiniuose, šalia advokato J. Dikinio namo, kur tuo metu veikė gestapas ir policija. Tankas čia stovėjo iki pat karo pabaigos. 

Apie šį mūšį pasakojo Gruzdiškės kaimo gyventojas Antanas Dambrauskas (1922-2011). Jis gyveno šiauriniame kaimo pakraštyje prie Gruzdiškės durpyno, maždaug už 1,5 km nuo centro. „Mes niekur nebėgome, nebuvo kur. Tankai atsirado staiga. Buvo labai baisu, bet ir smalsu. Po šaudymų vienas į kitą, tankai degė, tankistai bėgo degdami, tankai važiavo vienas ant kito. Čia žemos vietos, kai kurie tankai skendo pelkėse. Tankistai bėgo slėptis į durpyną, kai kurie nuskendo. Šiluvos link taip pat važiavo tankai. Mūsų namelis lyg trikampyje – gerai matėsi abu keliai: link Grinkiškio ir link Šiluvos.“ Danutė Gricienė  (1933-2003) pasakojo: „Praėjo 40 metų po karo, o čia kur degė tankas iki šiol žolė neželia“. 

Istorikas Arvydas Pociūnas apie tą patį įvykį straipsnyje „1941 m. birželio 24 d. tankų kautynės ties Raseiniais“ rašo:  Vokiečių korpuso pagrindą sudarė 1-oji ir 6-oji tankų divizijos, buvusios pėstininkų divizijos tankų neturėjo. Sovietų 3-iąjį mechanizuotąjį korpusą sudarė: 2-oji tankų divizija, 5-oji tankų divizija (pastaroji buvo sunaikinta prie Alytaus), 84-oji motorizuotoji divizija ir 12-ąjį mechanizuotąjį korpusą sudarė: 23-ioji tankų ir 28-oji tankų divizijos ir 202-oji motorizuotoji divizija.

Didžiausius nuostolius prie Raseinių patyrė sovietų 48-oji M. Kalinino šaulių divizija. Vos prieš porą savaičių prie Rygos stovėjusi divizija buvo permesta į pasienį. Naktį iš birželio 21 d. į 22 d. divizijos daliniai įsikūrė poilsiui Raseinių apskrityje. Nuo vokiečių smūgių besitraukianti divizija birželio 22 d. apie 10 val. 30 min. buvo Raseinių apylinkėse, o 22 val. užėmė gynybines pozicijas kiek į pietus nuo Raseinių. Divizijos istoriniame formuliare rašoma, kad 1941 m. birželio 23 d. 5 val. užvirė žiaurus mūšis už Raseinius. 14 valandų divizija atmušinėjo įnirtingas skaitlingesnio priešininko atakas. Mūšiuose už Raseinius žuvo divizijos vadas generolas majoras Bogdanovas ir štabo viršininkas papulkininkis Fominas... Pasitraukę iš mūšių 48-osios divizijos  dalys pasiruošė gynybai Tautušių miške (20 km į PR nuo Raseinių link Panevėžio). Pagrindiniame kelyje per mišką, maždaug 6 km ilgio ruože buvo išsidėstę tankai. Šalutiniuose keliukuose, einančiuose iš pagrindinio kelio į palaukes, stovėjo sunkvežimiai su įvairia karine technika ir amunicija. Birželio 24 d. vakare vokiečių žvalgai susekė rusų diviziją ir ištyrė jos pozicijas. Vokiečiai apsupo mišką tankų kolonomis, kurios susijungė prie Vosiliškio ir taip užkirto kelią link Panevėžio. Netoliese gyvenę žmonės prisimena, kad vokiečių artilerija ir aviacija negailėdami apšaudė Raudonosios Armijos dalinį, o vėliau, tikriausiai, padegamosiomis bombomis padegė mišką ir besitraukiančias rusų mašinas. Jei I. Černiachovskio vadovaujami tankistai sugebėjo pasipriešinti vokiečiams, tai 48-ajai divizijai, apsuptai Tautušių miške, sekėsi blogai – vokiečiai į pačių rusų mašinas susodino šimtus į nelaisvę paimtų kareivių ir beveik be apsaugos nuvežė link Raseinių. 

Lietuvos kariuomenės plk. ltn. Motiejus Karaša (Vokiečių okupacijos metais dirbo Raseinių apskrities socialinio aprūpinimo inspektoriumi, vėliau –  Savitarpinės pagalbos komiteto reikalų vedėju. Susikūrus Lietuvos Vietinei rinktinei buvo paskirtas Raseinių apskrities komendantu. Artėjant Raudonajai armijai, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją) rašė: „Birželio 25 dieną stebėjau pro žiūroną nuo kalniuko tankų mūšį, už kilometro nuo mūšio vietos. Per visą naktį už Dubysos, ties Grinkiškio tiltu, girdėjosi galingų motorų ūžimas. Matyt, auštant per tiltą persikėlė priedangos tankų dalinys, o išaušus įvyko persikėlimas. Apie pusryčius iš Raseinių atriedėjo vokiečių mažieji „panteros" (autorius tikriausiai turėjo mintyse PzKpfw.lll ir PzKpfw.IV tankus) tankai ir ėmė pulti rusų sunkiuosius nejudrius tankus. „Panteros" vikriai skriejo nuo vieno prie kito griozdo, juos padegdami. Mūšis po valandos kitos nutilo. Rusų tankų persikėlimas nebeįvyko. Po valandos dviračiu nuvykau į mūšio vietą. Iš šalikelio griovių sklido lavonų smarvė. Pabėgę rusų tankų įgulos kariai buvo nušauti ir grioviuose plonai apiberti žemėmis. Suskaičiavau sužalotus: 11 rusų sunkiųjų tankų, vokiečių - nė vieno. Kai kuriuose tankuose matėsi sudegusi įgula, suanglėjusi. Kai kurių tankų storame šarve buvo gilūs sviedinių įbrėžimai. Vieną geriausiai užsilikusį rusų tanką vokiečiai atvilko į Raseinius ir pastatė prie Žemaičio paminklo. Į kitus laukuose likusius atliko bandomuosius šaudymus prieštankiniais pabūklais“.

Aršūs mūšiai skaudžiai kliudė Raseinius. Anot oficialių archyvinių duomenų, pirmosiomis karo dienomis mieste sudegė ar buvo sugriauti 32 mūriniai ir 176 mediniai gyvenamieji namai, 67 tvartai, 19 klojimų ir daržinių, 5 klėtys, 91 ūkinis pastatas, 3 mokyklos, 7 maldos namai (daugiausiai žydų), 7 dirbtuvės – iš viso 407 pastatai, kurie 1940 m. kainomis buvo įvertinti 3 662 115 litų. Be to apgadinti 36 mediniai gyvenamieji namai, 6 klojimai ir 2 kiti ūkiniai trobesiai – iš viso 44 pastatai. Nukentėjo ir šalimais buvę pasėliai, daržai, sodai. Miestiečiai neteko 1 291 vaismedžio, 125 vaiskrūmių… 

Kai kurios pirmųjų karo dienų padarytos žaizdos mieste matomos dar ir šiandien. Laisvės gynėjų aikštė – tai 1941 m. birželio mėnesį sugriauto ir vėliau neatstatyto kvartalo akivaizdus pavyzdys. 

Lietuvos televizijos laida „Požiūris“ buvo atvykusi į Raseinius, lankėsi muziejuje, užfiksavo  liudininkų atsiminimus ir parengė laidą apie 1941 m. birželio mūšius prie Raseinių. Dokumentinį filmą „Operacija "Barbarosa“ Lietuvoje. Tankų mūšis ties Raseiniais 1941 m.“ galite pažiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=Z_wBMzAJvWg

Naudota literatūra:

Brigys J. Antrasis pasaulinis karas Raseiniai karų audrose. „Žemaičių žemė“, 2006 m. Nr. 1.

Brigys J. Per Raseinių kraštą. - Raseiniai, 2003. 

Stalmokas A. „Karas atėjo į Raseinius“. Naujas rytas. 1984 m. gegužės 8 d. 

Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga. Vašingtonas, 1973.

Pociūnas A. „1941 m. birželio 24 d. tankų kautynės ties Raseiniais“. Kardas. 2005. Nr.3.

Kantautaitė A. „Antras pasaulinis. 1941 m. mūšiai prie Raseinių“. Kursinis darbas. 2011 m.

Kvedys V. „Nei laisvės, nei laimės“. Naujas rytas. 1990 m. birželio 21 d. 

Kolomijec M. „1941: Boji v Pribaltikie“.  „Frontavaja iliustracija“, 5-2002

Osadčij D. I. atsiminimai „S marša v boij“ 1987 m.

Raseinių Krašto istorijos muziejus. Kraštotyros fondai. Prisiminimai apie II Pasaulinį karą.

http://www.antraspasaulinis.net/e107_plugins/content/content.php?content.481