Žemaičio gyvenimas

Žemaičio gyvenimas

Raseinių krašto istorijos ir Lietuvos nacionalinį muziejus sieja bičiuliški ryšiai: Raseiniuose surengta ne viena paroda iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių. Šiais – Žemaitijos – metais iš savo turimų eksponatų surengėme parodą „Žemaičio gyvenimas“. 

Lietuvos nacionalinis muziejus rinkinius kaupti pradėjo anksčiau negu kolegos raseiniškiai. Jau XX amžiaus viduryje etnografai Raseinių krašte rinko eksponatus, aprašinėjo šio krašto papročius. Surinkta nemažai audinių, namų apyvokos daiktų, darbo įrankių, baldų. Tačiau šių eksponatų esama ir Raseinių krašto istorijos muziejuje. 

Parodoje „Žemaičio gyvenimas“ norisi parodyti tai, ką išskirtinio pavyko rasti šiame krašte. Jis ypatingas, nes čia susikerta žemaičių, suvalkiečių ir aukštaičių etninės ribos. Anot tyrinėtojų, šiame karštežmonės konkretaus galvojimo būdo, mažai linkę svajoti, daugiau linkę veikti. Geriausiai tą būdą rodo pačių sukurti daiktai, kurių dalis yra ne tik gyvento laikotarpio atspindžiai, bet jau yra įgiję ir simbolinę prasmę. 

Aplankyti parodą kviečiame raseiniškės Onos juostoje išaustu išskirtiniu įrašu PRASZOM PAZIURIET./ONA/. Į ką XX amžiaus pradžioje kvietė pažiūrėti Ona iš Kalnujų kaimo, galima tik nuspėti: gal į savo audinius, kurie laikyti moters turtu, pasididžiavimu? 

Daug ką apie krašto gyventojus pasako jų apranga. Etnografės sukomplektavo šiam kraštui būdingos moterų aprangos pavyzdžių. Spalvingiausių, išlaikiusių daugiau savitumų. Ir juostų, kurios yra svarbus aprangos elementas – vytinių, rinktinių, šimtaraščių, su būdingomis dominuojančiomis spalvomis ir raštais. Pažiūrėjus matyti, kaip apranga pasikeitė. Ir ne tik ji. 

Pasikeitė darbai, darbo įrankiai. Blinstrubiškių kaime Vinco Žičkaus sukurtas malūnas su valstiečio darbus vaizduojančiomis judančiomis figūromis primena, kaip šio krašto žmonės duoną pelnė. Šis eksponatas – tai lyg paskatinimas raseiniškiams domėtis krašto praeitimi, tradicijomis.

Raseinių kraštui būdinga ir savita kryždirbystės tradicija. Čia sukurti ir iš čia į aplinkinius rajonus paplitę puošnūs sauliniai kryžiaipasakoja, kokia svarbi raseiniškių pasaulėžiūroje buvo saulė. 1921 metais Raseinių apylinkėse atostogaudamas dailininkas Adomas Varnas juos pastebėjo ir nufotografavo, kad išgelbėtų nuo sunykimo. 1962 metais mūsų muziejaus etnografai ekspedicijoje dar yra užfiksavę šio tipo kryžių, kurie, matyt, nebesulaukė šių dienų ir išliko tik fotomedžiagoje. Šiam kraštui būdingose koplytėlėse dažniausiai stovėdavo Švč. Mergelės Marijos, Jėzaus ir šv. Izidorius skulptūrėlės. Jų meistrų vardai nežinomi. Tačiau žinoma, kad vieną rinkinyje saugomą pastatomą kryželį, pavadintą mūkele, drožė poetas, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis. Mūkelė sako, jog didysis poetas nebuvo pamiršęs vaikystės pomėgio ir laisvu laiku drožinėdavo. 

Prašom pažiūrėt!