Kompozitorius Domantas Pūras: „...senelis niekad šito neišgirdo“

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių trėmimus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo vežami į Sibirą. Ši diena paskelbta Gedulo ir vilties diena.

Šiuolaikinės oratorijos „45-tas ŠERKŠNAS“ pavadinimas simboliškai siejasi su 1945-aisiais, Algirdo Pūro ištrėmimo metais. „Tuo pačiu, tai yra ir paminklas kovojantiems už laisvę“, – sako oratorijos autorius Domantas Pūras, kurio kūrinį veda senelio balsas, autentiškai liudijantis trilerį primenančią žmogaus patirtį.

Darbo eskizą pristatęs „ConTempo OFF“ 2025 platformoje, šiandien Domantas kviečia jį išgirsti išskirtinai autentiškoje aplinkoje. Gedulo ir vilties dienos išvakarėse – Birželio 13 dieną, 22 valandą – Raseinių rajone, prie Viduklės geležinkelio stoties, iš kurios 1941–1952 m. į SSRS gilumą buvo masiškai tremiami Lietuvos gyventojai.

Ši oratorija – istorinė, muzikinė ir vizualinė patirtis, paremta autentišku tremtinio Algirdo Pūro liudijimu. Jo balsas tampa daugiasluoksnio muzikinio kūrinio ašimi, kur susipina asmeninė istorija, istorinė atmintis ir universalios žmogiškos patirtys.

Pasakojime atsiveria priverstinio ištrėmimo patirtis, partizanų kovų reikšmė, NKVD kankinimai, asmeniniai išgyvenimai, o kartu ir platesnės temos: kančia, stiprybė, išdavystė, atleidimas ir susitaikymas.

Kūrinys sukurtas vokaliniam ansambliui „Melos“, ansambliui Twenty Fingers Duo – Lorai ir Arnui Kmieliauskams, elektronikai, erdviniam garsui ir balso įrašui. Klausytojai atsiduria kūrinio viduje: juos supa atlikėjai, erdvinio garso sistema ir 180° projekcijos, išplečiančios pasakojimą į vizualinę dimensiją. Išskirtinėje erdvėje muzika, liudijimas ir istorinė vieta tampa viena įtraukiančia gyvos atminties patirtimi.

Su kompozitoriumi Domantu Pūru, kuris pokalbio metu su grupe „El Chico Fuendre“ yra ture po Europą, kalbasi dramaturgė Deimantė Vilkelytė.

Iš kur atėjo inspiracija sukurti šį kūrinį?

Kokiais 2016 metais pas senelį žaidėm šachmatais ir paprašiau jo, kad viską papasakotų. Slapčia jį įrašiau. Norėjau dokumentuoti tai. Gal sau labiau. Negalvojau apie kažkokį kūrinį, bet norėjau atsiminti, turėti įrašą kaip gyvą atmintį. Senų Kauno vaizdų, kur jis atvažiavo mokytis ir... tą visą istoriją apie jo suėmimą, KGB tardymą.

2022 metais padariau pirmą kūrinio versiją. Tai buvo mano bakalauro baigiamasis. Bet tada, šiais metais, jis... numirė ir niekad šito neišgirdo. Tai tapo paminklu – gyvu šios istorijos atminimu. Nusprendžiau, kad reikia perdaryti viską nuo pradžių: sudėti tiek grožio, tiek ir negrožio... Tokia buvo pirminė inspiracija.

Dabar kūrinys įgavo ir kitą pusę – tyrinėdamas kitų žmonių tremties istorijas, gilindamasis į laisvės kovų, okupacijų ar genocido kontekstus, įgavau kitą požiūrį, pradėjau iš naujo vertinti, kiek lietuvių tautos išgyvenimai yra svarbūs ir negali būti pamiršti. Turi būti prisimenami ir vertinami kaip mūsų tautos dalis.

O kokia yra tavo senelio istorija, kurią tik tu žinai?

Senelis buvo labai protingas žmogus, labai imlus visokiems mokslams ir norėjo būti astronautu, bet kadangi jį ištrėmė 15-os, dar visai paauglystėje, grįžo iš Sibiro po 10 metų, kai buvo jau 25-erių… ir nebeturėjo progos, tikriausiai, tiek mokytis, kad taptų astronautu.

Iš to, ką išmoko Sibire, grįžęs dirbo drobės fabrike ir buvo ten vienas iš svarbiausių asmenų, bet tą pasiekė ne per sovietinę sistemą – pažintis ir gėrimą, o per savo darbą ir išmonę. Palengvino ir automatizavo daug fabriko darbų – buvo ir apdovanotas už tai. Senelis buvo labai tvarkingas žmogus, nelinkęs į žalingus įpročius, negerdavo. Tuo tarpu kai visi bendradarbiai iškart prapildavo savo algą, jam visada kažkaip labiau rūpėjo kosmosas… Ir aš galvoju, galbūt dėl to, kad žemėje buvo tiek neigiamų patirčių, jam labiau norėjosi žiūrėti į viršų…

Turėjo istoriją, kaip vaikystėje jį buvo pagrobę ateiviai ir pavežioję... Niekada jos neišsižadėjo. Per visą savo gyvenimą – iki pat mirties – sakydavo tiek man, tiek mano tėvams, kad „jį buvo pagrobę ateiviai“... Tai aš kažkaip linkęs juo tikėti.

Apie ką tu galvojai kurdamas šį kūrinį?

Man visada rūpėjo tremties tema. Tikriausiai visą gyvenimą. Visada augant jausdavau tą kolektyvinę traumą. Darydamas kūrinį supratau, kad tas trėmimas ir visa istorija jau yra užkoduota manyje ir, man atrodo, daugumoje lietuvių. Tai tam tikras patriotiškumas, noras saugoti tą savo žemę, kovoti dėl jos ir kalbėti apie tai.

Didelė darbo dalis – mano paties būsenų analizavimas ir ėjimas kartu per tą istoriją, kurią mano senelis pasakojo. Įsijautimas – toks empirinis, subjektyvus – kaip tai mane veikia ir koks tai jausmas. Ką aš jaučiu tame pasakojime. Ką aš jaučiu toje kolektyvinėje traumoje... Bandymas visa tai sudėti į muziką.

Kai gyvai atlieki šį kūrinį, ką tau reiškia ir duoda erdvė?

Tikrai, erdvė labai daug duoda. Raseiniai – labai simboliška... geležinkelio stotis. Bet tai yra open air‘as ir viskas atvira – kitokie iššūkiai, su kuriais dar iš tiesų nežinau, kaip reikės susitvarkyti, bet ta vieta tikrai duoda daug. Įsivaizduoti tuo pačiu, kaip kai kurios detalės iš pasakojimo – kaip tie garvežiai rieda, kokia būsena, galbūt įsijausti į senelio būseną tuo metu. Kai jis ten buvo penkiolikos ar šešiolikos...

 

Oratorija 45-tas šerkšnas / komp. D. Pūras

Gedulo ir vilties dienos išvakarėse prie Viduklės geležinkelio stoties birželio 13-ąją, 22 valandą

 

Kūrybinė komanda:

Kompozitorius: Domantas Pūras

Šviesų ir vaizdo projekcijų dailininkas: Tomas Stonys

Atlikėjai:

Vokalinis ansamblis „Melos“

Twenty Fingers Duo – Lora ir Arnas Kmieliauskai

Prodiuseris: Darius Vizbaras

 

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba

Projektą įgyvendina: Kosmos Theatre

Renginio ko-organizatoriai:

Raseinių krašto istorijos muziejus

 

Renginio partneriai:

Raseinių rajono savivaldybė

Raseinių rajono kultūros centras

UAB „Agrokoncerno grūdai“