„Rūtos“ sutartinių vakaras

  • Paskelbė: Gintarė Norkienė
  • Paskelbta: 2018-12-29
  • Kategorija: Renginiai

Pojūčių teatro įkūrėja Karolina Žernytė ir sutartinių giedotojos „Kadujo” bei grupių “Sen Svaja”, “Laiminguo” narė ir sutartinių ratų subūrėja Agota Zdanavičiūtėkviečia į sutartinių giedojimo ir istorijų pasakojimo ratą „RŪTOS“. Šis susitikimas galėtų tapti savotišku stiprybės ritualu, per bendrą giedojimą priartinti mus prie prosenelių ir prie mūsų pačių stiprybės. Sukursime jį patys, išdrįsdami didžiuotis paprastomis, bet stipriomis moterimis. Kviesime vakaro dalyvius kalbėtis, pasakotis, dalintis ir giedoti. 

RŪTOS – tai sutartinių giedojimo ir istorijų pasakojimo vakaras, skirtas pagerbti herojėms moterims – mūsų mamoms, močiutėms, prosenelėms. Mūsų istorijoje  užfiksuota daugybė didvyrių – karių, partizanų, politikų ir kultūros veikėjų – vyrų, ne vienas paminklas pastatytas ir nežinomiems kariams. Tačiau tam, kad tauta išliktų iki mūsų dienų, daug paaukojo ir moterys. Dažniausiai jos negalėjo atvirai demonstruoti didvyriškumo, privalėjo apsimetinėti, slėpti brolius, tėvus, mylimuosius. Jos augino vaikus, mokė, stengėsi  išgyventi, kad išsaugotų žuvusiųjų atminimą. Kviečiame susiburti ir prisiminti, papasakoti savo šeimos istorijas, arba tiesiog pagiedoti sutartines, siunčiant linkėjimus prosenelėms. 

Renginio kūrėja Karolina Žernytė: “Kalbėti apie paprastų moterų didvyriškumą mane paskatino Elenos Garnevičienės, buvusios partizanų ryšininkės, meilės istorija. Ji papasakojo apie svajonę pasodinti rūtų ant mylėto partizano kapo, tačiau niekada jo nerado. Pasak jos, daugybė karo meto meilės istorijų taip pasibaigė – moterys išgyveno, iškentėjo ir išsaugojo atminimą, nešiodamos su savimi ne tik šilumą, bet kaltę ir graužatį, kad po jų nieko neliks. Nebuvo kur darželio pasodinti. Šitos moterys ir jų mylėtieji prikėlė manyje kažkokį naują, tikrą ir nuoširdų patriotiškumą. Šiandieninėje mūsų kalboje net nebevartojama arba pašiepiama “meilė tėvynei” staiga pasirodė apčiuopiama ir labai žmogiška. Aš noriu pasodinti tas rūtas, kurias išnešiojo mūsų močiutės, tetos, prosenelės, išgyvenusios karo žiaurumus.  Noriu tikėti, kad aš ne viena, ir kad atsiras daugiau nepasakotų istorijų.”

DĖMESIO! LABAI KVIEČIAME AKTYVIAI DALYVAUTI. VAKARĄ SUKURSIME TIK TADA, JEI KALBĖSIMĖS IR DALINSIMĖS JŪSŲ KRAŠTO ISTORIJOMIS. Jei turite istoriją apie mamą, močiutę ar prosenelę ir norite ją paminėti, siųskite jos nuotrauką ir trumpą pasakojimą adresu pojuciuteatras@gmail.com,  tema – RŪTOS. Galite ir atsinešti nuotraukų ir istorijų ateidami. Susibūrimo metu pakviesime pasipasakoti arba, jei leisite, paskaitysime už jus. Šios istorijos gali tapti didesnio projekto dalimi.  

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos