Raseinių arešto namai – NKVD-MGB kalėjimas Nr. 9. Europos paveldo dienos‘25

Pirmasis Raseinių areštinės pastatas duris atvėrė 1930 m. gegužės 7 d. Tai buvo įstaiga, turėjusi talpinti iki 70 kalinčiųjų. 1935 m. buvo parengtas projektas areštinę praplėsti. Dėl peripetijų renkant statybai reikalingas lėšas sumanymo įgyvendinimas kiek užstigo ir naujasis areštinės korpusas buvo pastatytas tik 1939 m.

Objektą miestas statė savomis lėšomis, tam tikslui iš Valstybės taupomųjų kasų skolindamasis 40.000 litų. Pastato išplėtimo projektas buvo pavestas Lietuvos universiteto (vėliau VDU) Technikos fakulteto absolventui, statybos inžinieriui Kaziui Kriščiukaičiui.

Vertinant pastatą Lietuvos tarpukario architektūros kontekste, objektas atspindi bendrąsias to meto stilistinės tendencijas. Ankstyvesniojo, dviejų aukštų korpuso fasadai puošti saikinga ornamentika, langų bei durų angos apipavidalintos istorizmui būdingais ornamentais, pirmasis aukštas išskirtas rustus imituojančiu tinku, o visą tūrį vainikuoja karnizas.

Tokia kompozicija suteikia objektui statišką vaizdą. Jei fasadai nedaug kuo skyrėsi nuo kitų to meto pastatų, tai nestandartinės konfigūracijos dirbtuvių, pagalbinių patalpų bei administracijos korpusas – gana unikalus. Naujojo priestato išorė nors ir kiek modernesnė, tačiau iš esmės prisitaiko prie pirmojo korpuso. Įdomu, kad šiame pastate panaudoti maži langai, kurie išduoda statinį buvus kalėjimą. Kalėjimo paskirtį iš karto pajusime ir viduje: kameros išdėstytos aplink atvirą vidaus erdvę, kuri leidžia iš karto stebėti kas vyksta visuose aukštuose.

Neužilgo po išplėtimo Raseinių kalėjimą aplankė vieno iš Teisingumo ministerijos departamentų direktorius A. Diržys. Spaudoje pasirodė gana platus straipsnis objektą pristatantis kaip „moderniausią“ tokio pobūdžio įstaigą: „Raseinių kalėjimas yra labai moderniai įrengtas, švarus, higieniška virtuvė ir kepykla, nemaža pirtis, kuria kaliniai naudojasi du kartus per mėnesį, didelis pasivaikščiojimo kiemas“.

Be šių fizinių patogumų, kalėjimą paįvairino ir kai kurios nuteistiesiems prieinamos veiklos . Čia buvo biblioteka, „kuri turi 1500 tomų knygų. Be to kaliniai gali užsisakyti įvairiomis kalbomis periodinę spaudą ir skaityti savo knygas, kurias peržiūri kalėjimo administracija. <...> Senajame kalėjimo pastate yra ambulatorija ir dantų gydymo kabinetas. Kalėjimas turi ir savo dirbtuves: yra siuvykla, knygrišykla ir stalių dirbtuvė“. Kaliniai taip pat dirbo ir Gruzdiškės durpyne.

Naujame korpuse, kuris buvo gerokai modernesnis, laikyti politiniai kaliniai. Čia buvo 60 kamerų, kuriose „kalėjo po 1 arba 2 kalinius. Pačios kameros aukštos, su centriniu šildymu, šviesios. Kameros vėdinamos pro langus. Kiekvienoje kameroje yra staliukas ir kėdės. Be to yra spintelė, kur kaliniai susideda savo daiktus ir rašomąją medžiagą. Šio kalėjimo korpuse, kalį pirmame ir antrame aukšte, pro langus nieko nemato, nes jie yra gana aukštai. Trečiame aukšte langai yra daug žemiau ir pro juos lengvai galima matyti. Šiame aukšte talpinami tie kaliniai, kurie yra drausmingi ir geriau elgiasi. Naujame kalėjimo korpuse kali politiniai kaliniai.“

1940 metais arešto namai buvo įtraukti į Sovietų Sąjungoje egzistavusią kalėjimų sistemą ir tapo NKVD-MGB kalėjimu Nr. 9. Sovietinės okupacijos metais kalėjimas buvo perpildytas – nepritariantys skelbiamai ideologijai Raseinių apskrities gyventojai kalėjime buvo tardomi ir laukė nuosprendžio. Nuosprendį paskelbus, kalinius išveždavo į koncentracijos stovyklas Sovietų Sąjungos gilumoje. Kalėjimas buvo likviduotas 1952 m. Po to čia prasidėjo kitas gyvenimas – pastate veikė profesinė mokykla, o nuo 1975 metų čia veikia Raseinių krašto istorijos muziejus. 2003 metais Raseinių kalėjimo statinių kompleksas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir yra saugomas valstybės.

Nepaisant to, kad kalėjimą vargu ar galima laikyti visuomeniniu pastatu, tačiau dar vienos funkcijos atsiradimas neabejotinai buvo svarbus miestelio modernėjimo ženklas. Pradinė mokykla bei gimnazija, bankas, ligoninė, kareivinės, visa eilė privačių gyvenamųjų namų bei smulkių pramonės įmonių, liudijo, kad Raseiniai ketvirtajame XX a. dešimtmetyje tampo vienu iš svarbių Žemaitijos krašto centrų.

Šis pastatas – vos vienas iš kelių Raseinių mieste „išgyvenusių“ II pasaulinio karo bombardavimą. Kai kurie išlikę pastatai stipriai pakitę, dalis – santūriai stūkso miesto šurmulyje.

Šių metų Europos paveldo dienų’25, vyksiančių rugsėjo 18-26 dienomis, tema – „Architektūrinis paveldas: langas į praeitį, durys į ateitį“ – ragina pažvelgti į architektūrinius objektus ne tik kaip į istorijos liudytojus, bet ir kaip į ateities įkvėpėjus. Tai – puiki proga išgirsti asmenines istorijas, slypinčias už storų paveldo sienų: apie žmones, kurie kūrė, gyveno, dirbo ar tiesiog buvo šių vietų dalimi. Architektūrinio paveldo tema apima platų spektrą – nuo religinių, komercinių ir pramoninių pastatų funkcijų iki statinių, turinčių atminties ar simbolinę reikšmę.

Raseinių krašto istorijos muziejus kartu su VšĮ „Atrask Raseinius“ jungiasi prie šios akcijos. Jau visai netrukus kviesime raseiniškius drauge iš naujo atrasti ir pažinti išlikusią Raseinių miesto modernizmo architektūrą renginiuose „Langas į praeitį – modernūs Raseiniai“.

Šis pastatas vienas iš tų, kuriuos turės aplankyti orientacinio žaidimo dalyviai. Informaciją dėl žaidimo taisyklių ir būsimų renginių sekite mūsų svetainėje ir socialiniame tinkle Facebook.

Kilus klausimams, kreiptis tel. 0 428 51 191 arba el. p raseiniumuz@gmail.com

Tekstų autoriai – dr. V. Petrulis, Raseinių krašto istorijos muziejaus muziejininkai

Fotografijos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Raseinių krašto istorijos muziejaus archyvo. Šių dienų fotografijų autorius Sigitas Gudaitis, 2019, 2024 m.