KNYGNEŠIAI – LIETUVIŠKO ŽODŽIO NEŠĖJAI. I DALIS. JUOZAS KARABINAS

Šiemet sukako 160 metų, kai spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvoje buvo uždrausta ir 120 metų – kai šis draudimas atšauktas. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų. Ne tik knygnešystė, bet ir pats žodis knygnešys neturi atitikmenų kitose kalbose. Natūralu, jog laikui bėgant ir keičiantis kartoms tokie įvykiai, kad ir itin svarbūs, nugula istorijos puslapiuose. Mūsų – atminties saugotojų – pareiga vis „pakedenti“ tuos istorijos puslapius ir priminti visiems tarsi žinomą, tačiau kartais galbūt ir ne iki galo pažintą istoriją.

Apie knygnešystės svarbą bei įtaką lietuvybės išsaugojimui ne kartą rašyta, kalbama ir mokyklose per istorijos bei lietuvių kalbos pamokas. Visiems žinoma, kokie knygnešiai buvo išradingi, sumanūs ir drąsūs, kaip gabendavo ir platindavo draudžiamus leidinius, kaip buvo persekiojami žandarų. Tačiau neretai mokiniai ar muziejaus lankytojai pažįsta knygnešius kaip visumą, o tai, jog šie žmonės veikė daugiau nei prieš 100 metų, atitolina juos nuo šiandienos žmogaus. Retas, kuris susimąsto, kas tie knygnešiai iš tiesų buvo, kuo jie užsiėmė, kokios buvo jų asmenybės, kaip ir kodėl jie pasirinko knygnešio kelią. Tad šiuo pasakojimų ciklu „Knygnešiai – lietuviško žodžio nešėjai“ norime pristatyti žymiausius Raseinių krašto knygnešius ir papasakoti šiek tiek daugiau, nei rašoma istorijos vadovėliuose. Šį kartą apie žymų Šiluvos ir Žemaitijos knygnešį – Juozą Karabiną.

Pirmieji lietuviškos spaudos pasirodymai Šiluvos krašte buvo praėjus vos ketveriems metams po oficialaus lietuviškos spaudos uždraudimo, apie 1869 metus. Neilgai trukus šiluviškiai ne tik skaitė ir saugojo draudžiamą spaudą, bet dalis jų patys pradėjo ją gabenti iš Tilžės. Tarp jų – ir Juozas Karabinas, kuris įvardijamas kaip vienas aktyviausių Šiluvos krašto knygnešių. Nors tikslių žinių, kaip jis pasuko į knygnešystę, nėra, tačiau kaip knygų gabentojas J. Karabinas žinomas jau nuo 1877 metų.

Svarbu paminėti, jog žinių apie Šiluvos krašto knygnešius, deja, turime mažai. Kai žymus publicistas Petras Ruseckas 1926-1928 metais rinko knygnešių atsiminimus ir pasakojimus apie juos, kurie sugulė dviejuose tomuose „Knygnešys“, Šiluvos apylinkių nepasiekė. O pačioje Šiluvoje nei tada, nei vėliau taip pat nebuvo žmogaus, kuris imtųsi tokio darbo. Tad praktiškai viskas, ką šiame pasakojime pateiksime, yra surinkta vieno žmogaus – profesoriaus Alfonso Vaišvilos. Tiesa, pasakojimai rinkti jau ne iš pačių knygnešių, o iš jų dar gyvų tuo metu buvusių giminaičių, kaimynų, knygnešius pažinojusių žmonių. Bet kuriuo atveju – tai yra neįkainojama. Ir visgi, kaip įdomu, kai po dalelę, tarsi dėlionėje, atsiskleidžia knygnešių asmenybės.

„JIS SUŽINOJO, KAD YRA KELIAS Į ŠVIESĄ“ – ZOFIJA KARABINAITĖ

Knygnešys Juozas Karabinas gimė 1852 metais Šunkepių kaime, Šiluvos valsčiuje. Taigi, iš turimų žinių, Juozas knygnešio „karjerą“ pradėjo būdamas 25 metų. Tarp knygnešių buvo žinomas Perkūno arba Tabokiaus slapyvardžiu. Šeimą jis turėjo nemažą – su žmona Uršule susilaukė 7 vaikų. J. Karabino dukra Zofija atsimena, kad tėčio namuose kartais nebūdavo ir mėnesį. O kol jo nebūdavo, visos šeimos ir ūkio galva buvo mama. Grįžęs tėtis rasdavo ir šieną nupjautą, sugrėbtą, ir ūkį prižiūrėtą, tad ilgai namie neužsibūdavo, vėl leisdavosi į kelią: „<...> už savo ryšulėlių, [sušunka – D. V] „Vaikai, pakinkykit bėrį“ ir sudiev“ – prisiminimuose rašo Zofija Karabinaitė.

„Būdamas neturtingas prie tiek daug šeimos, surado sau darbą tinkamą ir gudrų. Jis sužinojo, kad yra kelias į šviesą ir uždarbis nemažas, tik labai pavojingas“ – atsiminimuose rašo Zofija Karabinaitė. Anot dukters, pats skaityti tėtis nelabai mokėjo: „Kai visa šeima nueidavo miegoti, jis sėsdavo prie stalo ir skaitydavo laikraštį. Dėdavo raidę prie raidės, kol sudėdavo žodį, bet vis tiek skaitydavo“. Juozą Karabiną pažinoję žmonės laikė jį „visuomeniškų palinkimų vyru“ ir „įdomiu žmogumi“. Pasak Z. Karabinaitės, tėtis turėjo aukštą balsą, tad nepraleisdavo progos po šventinių pamaldų bažnyčioje sukviesti draugus, tarp kurių buvo ir kunigai, namo ir mokyti visus dainuoti: „<...> mūsų namuose dažnai skambėdavo muzika, ausys linkdavo nuo skardžių dainų“. O kartą ir visas bažnyčios choras pas jį namuose dainavo lietuviškas dainas. Važinėdamas su knygomis po Lietuvą jis mokė jaunimą lietuviškų dainų, giesmių, žaidimų, kadangi knygų, iš kurių jie galėtų to mokytis, nebuvo. Vėliau ėmėsi ir tokių parūpinti. Jis buvo stipriai tikintis, kas šventadienį ėjo į bažnyčią, vadovavo rožančiaus giedojimui, gegužę kasdien giedodavo gegužines pamaldas, o prie jo papuošto altoriaus rinkdavosi viso kaimo žmonės. Jo sūnūs ir dukterys kas vakarą giedojo rožančių, rytais suklaupę kalbėjo poterius. Jis pats pirmas organizuodavo vyrus su gražiais arkliais, raitus, lydėti eiseną į Šiluvos atlaidus. Dažnai siekdavo vadovauti, dėl ko kartais susikirsdavo net ir su Žaiginio kunigu. Kai per I pasaulinį karą liepsnose supleškėjo visas miestelis ir bažnyčia, pasirūpino, kad laikinai ji būtų įkurta apgadintuose dvaro rūmuose. Sutelkė žmones, užmokėjo meistrams, pas save priglaudė kunigą ir vargonininką. Profesorius Pranciškus Šivickis, kuriam J. Karabino veikla jaunystėje padarė didžiulę įtaką, apie jį prisimena: „Nors mokslo buvo mažo, rodos, jokios mokyklos nelankęs ir rašyti menkai temokėjęs, bet buvo gerai apsiskaitęs“.

Juozo Karabino sodyba buvo viena iš pagrindinių maršrute, kai šiluviškiai knygnešiai perėję sieną arkliais veždavo draudžiamą spaudą. Jo namai buvo tapę ir kitų Lietuvos knygnešių tarpinėmis stotimis. Zofija atsimena, kad kai tėvas parveždavo didelį kiekį knygų, visi namiškiai skubėdavo tas knygas paslėpti – „<...> nešdavo jas kur tai į rūsį, į jaują po krosnimi arba kur nors pas kaimynus“.  Pas Juozą Karabiną lankydavosi ir žymiausias Lietuvos knygnešys – Jurgis Bielinis-Bieliakas. Apskritai, dauguma knygnešių tarpusavyje palaikydavo glaudžius ryšius. Tiek dėl pavojingo darbo, tiek dėl idėjų bendrumo. J. Karabinas artimai bendravo ir dirbo ne tik su J. Bieliniu, bet ir su kraštiečiais Juozu Sakalausku, Juozu Matuzu, Pranciškumi Papreckiu, knygnešių globėju Mikalojumi Katkumi, vežė draudžiamąją lietuvišką spaudą Raseinių, Šiaulių, Panevėžio apskričių spaudos platintojams. Šiluvos knygnešiai per sieną ties Jurbarku eidavo pavieniui arba po du. Juozas Karabinas dažniausiai eidavo kartu su knygnešiu Juozu Matuzu. Kaip atsiminimuose rašo J. Karabino dukra Zofija, arkliais atvažiavęs prie sienos tėvas apsistodavo pas vieną iš sienos vedlių Adomą Gavėną Navininkų kaime. Sutemus, naktį, kartu su kitais knygnešiais žąsele slapta kirsdavo sieną ties Smalininkais. Tilžės knygynuose prisipirkę lietuviškų spaudinių susikraudavo juos į kuprines ir leisdavosi atgal į Lietuvą. J. Karabinas naginių padus tepdavęs dvokiančiu skysčiu, kad pasieniečių šunys nesektų pėdsakų. Neilgai trukus jis užmezgė ryšius su pasienyje gyvenančiais knygnešiais, tad sienos kirtimas tapo paprastesnis, tačiau ne mažiau pavojingesnis. Tiesa, J. Karabino dukra atsimena tėtį pasakojant, kad pirmą kartą kertant sieną sargybiniui jis davęs kyšį – 5 auksinius rublius.

Apie 1900-uosius metus Juozas Karabinas savo namuose, Šunkepių kaime, įsteigė slaptąją lietuvišką mokyklą, kur nuolatos mokėsi apie 14 vaikų. Nuo 1902 metų pasikvietė čia daraktoriauti Pranciškų Šivickį, Žalakiškių kaimo gyventoją, jaunuolį, kuris vėliau tapo garsiu ne tik Lietuvos, bet ir užsienio profesoriumi.  Apskritai J. Karabino veikla padarė nemenką įtaką būsimam pasaulinio garso mokslininkui. Be to, 1905 metais jie abu Šiluvos valsčiaus žmonių buvo išrinkti dalyvauti Didžiajame Vilniaus seime.

Kaip atsiminimuose rašo P. Šivickis, pirmą kartą knygų nusipirkti pas Karabiną nuėjo dar 1891 metais. Tiesa, neturėdamas pinigų. Tačiau knygnešys knygų davė skolon: „<...> sakė duosiąs, nes girdėjęs, kad aš mėgstąs skaityti, pažįsta mano tėvą kaip teisingą žmogų, taigi pinigus atsiimsiąs... Davė man naujutėlaičių, dar nesukarpytų knygų... Iš čia su knygų pundeliu nešinas parbėgau per sniegus namo“. Ir taip ne kartą J. Karabinas aprūpindavo P. Šivickį skaitiniais, kartais – ir už pagalbą ūkyje. O kiek vėliau, P. Šivickis ėmėsi padėti knygnešiams: „<...> įgavęs pasitikėjimą Karabino ir Papreckio, iš jų gaudavau didelius pakius knygų paslėpti, kol jos bus kur tai pasiųstos toliau... Taigi mūsų namuose (Žalakiškių kaime) pasidarė slaptų knygų stotis. Knygos būdavo dažniausiai slepiamos mūsų pačių trobesiuose, bet kartais sykiu su Karabinu ar net vienas jas nugabendavau ir į Ramanausko daržinės pastogę, kur įkištos tarp kūlių išbūdavo jos kartais net po kelias savaites...“.

Ne visada knygnešiams pasisekdavo lengvai išsisukti nuo žandarų persekiojimo. Pačiam J. Karabinui ne kartą teko bėgti viską metus, slėptis miške. Kadangi jo namai buvo žinomi daugumai knygnešių, dėmesio sulaukdavo ir iš žandarų, ne kartą namuose buvo atliekamos kratos. 1893 m. vienos tokios kratos metu žandarai aptiko 220 įvairių lietuviškų knygų ir 26 brošiūras. J. Karabinas buvo nubaustas ir uždarytas į Raseinių policijos nuovadą. Atsėdėjęs ir prigrasintas daugiau knygnešystės veikla neužsiimti, vos grįžęs vėl ėmėsi šio darbo. Nemetė šios veiklos ir tada, kai kertant sieną buvo apšaudyti ir kartu ėjęs knygnešys žuvo. Ir tada, kai susirgo smegenų uždegimu – po 3 mėnesių ligoninėje jis vėlei vežė knygas. Nei areštai, nei pavojingi susidūrimai su žandarais, nei pašlijusi sveikata knygnešio nesustabdė – jis toliau tęsdavo savo darbą. J. Bielinio sūnus Kipras atsiminimuose rašė, kad kartą su tėvu aplankė knygnešį J. Karabiną ir tas širdingas susitikimas jam paliko didelį įspūdį: „Vienkiemis buvo ant kalniuko, o trobesiai, kiek prisimenu, buvo seni, apleisti, gi pati sodyba nuoga, be medžių. Pats Karabinas pasitiko tėvą tokiu garsiu juoku ir glamonėjimusi, kad man net keista atrodė... Karabino sodyba man priminė paskiau matytą Žmuidzinavičiaus tapytą paveikslą, bene „Bajoro sodyba“. Mirė Juozas Karabinas eidamas 84-uosius metus, 1936 metais, palaidotas Žaiginio kapinėse.

---

Literatūra:

1. A. Vaišvila. Nenusilenkusi Šiluva, Vilnius, 2018
2. B. Kaluškevičius, K. Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, Vilnius, 2004.
3. A. Vaišvila. Šiluvos apšvieta, Vilnius, 1999.
4. P. Ruseckas. Knygnešys 1864-1904, Kaunas, 1928.

Fotografijos:

1. Knygnešys Juozas Karabinas, XX a. pr. Nuotraukos autorius Pranciškus Šivickis.
2. Knygnešio J. Karabino dukterys Zosė, Sofija ir Petrūna, XX a. pr. Iš RKIM rinkinių.
3. Knygnešio J. Karabino laidotuvės. Vaizdas prie jo namų Šunkepių kaime, 1936 m. Iš RKIM rinkinių.
4. J. Zikaro skulptūra „Knygnešys“, Kaunas.