II DALIS. „mandras kontrabandininkas“ Viduklės knygnešys JUOZAS SAKALAUSKAS

Istorijos puslapiuose vaikštant Raseinių krašto knygnešių keliais, šį kartą pasakojimas nuveda pas Viduklėje gyvenusį knygrišį, o vėliau ir žymų knygnešį – Juozą Sakalauską. Tikra sėkmė, jog kitaip nei apie I dalyje pasakotą knygnešį Juozą Karabiną, šio knygnešio portretas dėliojasi daugiausiai ne iš kitų lūpų užrašytų pasakojimų, o jo paties prisiminimų. Jie mūsų dienas pasiekė per anksčiau minėto publicisto P. Rusecko leidinio „Knygnešys“ I (1926) ir II (1928) tomus. Panevėžio inteligentai J. Sakalauskui davė pravardę – „mandras kontrabandininkas“. Skaitant jo prisiminimus, tikrai nesunku suprasti, kodėl ta pravardė jam taip gerai prigijo. Margas ir įdomus šio knygnešio kelias. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Juozas Sakalauskas gimė 1864 m. balandžio 17 d. Guikalių kaime, Nemakščių seniūnijoje. Pas tėvus jis gyveno iki kol sukako 9-eri. Vėliau persikėlė į Viduklės parapiją, kur iki 19 metų tarnavo pas ūkininkus. Atsiminimuose rašo, jog kaip ir „visi tų metų žmonės, taip ir aš buvau gana padykęs“. Nors mokytis jam niekur neteko, tačiau skaityti ir rašyti pramoko pats. Meilę ir pagarbą lietuviškai knygai jam įskiepijo į Viduklę 1883 m. atkeltas vikaras, kunigas Feliksas Rudokas: „…[kuris] padarė didelę įtaką tolimesniam mano gyvenimui. Jis, pats duodamas gyvą pavyzdį, savo pamokslais ragino visus būti pamaldiems, <…> jaunimą ragino pirktis ir skaityti knygas. <…> Ir daug daug mus ko gero išmokė“ – atsiminimuose rašo Juozas Sakalauskas. Dar tais pačiais metais įstojęs į Viduklės tretininkus, J. Sakalauskas pramoko įrišti knygas ir persikėlė gyventi į Viduklę: „Čia taisiau senas ir naujas knygas, kurių gaudavau nusipirkti pas St. Neteckį, gabenusį knygas iš Prūsų“. Įrištas ir sutvarkytas knygas J. Sakalauskas parduodavo spaudos platintojams. Neilgai trukus šia jo veikla susidomėjo ir policija, tad dėl persekiojimų teko persikelti gyventi į netoliese esantį Kanopėnų kaimą pas ūkininką Rapolą Bakšį. Tačiau savo užsiėmimo jis neapleido: „Ir čia versdavaus knygų taisymu. Kad Neteckis teveždavo maldaknyges, o kitokių knygų ir laikraščių neveždavo, tad aš pats sumaniau nuvažiuoti į Prūsus ir parsivežti“, – prisiminimuose rašo J. Sakalauskas.

PIRMA KELIONĖ PIRKTI KNYGŲ: „Pasiemiau į rankas pusbačius ir, kiek jėgos leido, pasileidau bėgti užrubežin“

Pirmą kartą į Mažąją Lietuvą parsivežti lietuviškos spaudos Juozas Sakalauskas vyko 1886 m. rugsėjį kartu su knygnešiu S. Neteckiu. Kadangi S. Neteckis turėjo užsienio pasą, sieną pervažiavo lengvai, tačiau J. Sakalauskui, kaip rašo atsiminimuose, teko tai daryti slapta: „Suvaikščiojęs keliolika varstų, <…> parubežy atradau mažą trobikę, kurioj gyveno sena močiutė. Ji už pusę rublio, prieangy stovėdama, parodė į medį atsirėmusį, besnaudžiantį kareivį ir paragino, nieko nelaukus, bėgti. Pasiėmiau į rankas pusbačius ir, kiek jėgos leido, pasileidau bėgti užrubežin“, – apie savo pirmąją kelionę rašo J. Sakalauskas. Vos tik grįžusį namo jį aplankė Jurgis Bielinis ir paragino imtis knygnešio darbo: „…tuoj ėmė mane raginti, kad mesčiau namų darbą, o eičiau dirbti tėvynės labui, veždamas ir platindamas įvairaus turinio knygas ir laikraščius“. Kadangi darbas patiko, J. Sakalauskas įsirašė į profesionalių knygnešių gretas, nesutikęs tik su viena sąlyga – dirbti švenčių dienomis ir apleisti šv. Mišių.

J. Sakalauskas buvo vienas iš Garšvių knygnešių draugijos narių. Knygnešiams J. Bieliniui ir K. Ūdrai į Garšvius beveik kas mėnesį pristatydavo po du vežimus lietuviškos spaudos. Ryšius palaikė ne tik su daugeliu Raseinių krašto, bet ir su Žemaitijos knygnešiais. Beje, knygnešystės „meno“ bei gudrybių iš jo mokėsi ir kitas garsus Šiluvos knygnešys Pranciškus Papreckis – jo istoriją dar papasakosime vėliau.

J. Sakalauskui aktyviai užsiimant draudžiamos spaudos gabenimu, jį akylai pradėjo sekti ne tik Raseinių, bet ir Tauragės policija, o jau 1888 m. namuose buvo atlikta pirmoji krata. Tačiau tada, kaip ir daugeliu kartų vėliau, draudžiamų knygų žandarams rasti nepavyko. O tai, kaip rašo J. Sakalauskas, juos labai siutindavo. Žadėdavo net knygų neatimti, jei tik pasakysiąs, kur taip „mandriai“ paslėpė: „...net pamatus ir pečių išgriovė, visur bekratydami...<...> Žinoma, jie iš manęs nieko nesužinojo. O knygos buvo paslėptos tvarte tarp dviejų, tam tyčia padarytų lubų“. J .Sakalauskui drąsos netrūko, matydavo, kurie policininkai ar jų viršininkai gali būti sukalbami, tad šiuos palenkdavo į savo pusę, su kai kuriais net susidraugaudavo. Žinoma, be kyšių neapsieidavo – veždavo ir kumpius, ir kiškius, ir kitas gėrybes mainais už netrukdymą vežti lietuvišką spaudą. O ir iškalbos jam netrūko, daug kartų dėl savo apsukraus mąstymo pavykdavo iš pavojingų situacijų išsisukti. Vienu metu, kaip rašo atsiminimuose, buvo gavęs net raštą, dėl kurio žandarai neturėjo teisės jo užkabinti ir galėjo laisvas važinėti po Vokietiją. Tie policininkai sakydavo, kad šis toks drąsus dėl savo tikėjimo. Tačiau kratų vis tiek daugėjo. Vos vienas kitas žandaras buvo sukalbamas. Nors nieko namuose ir nerasdavo, tačiau ūkio, kuriame gyveno tuo metu J. Sakalauskas, šeimininkui R. Bakšiui darėsi vis labiau neramu. Tad 1894 m. J. Sakalauskas vėl persikėlė gyventi į Viduklę.

Dirbant tokį darbą, kaip rašo J. Sakalauskas, tekdavo imtis įvairių gudrybių, kad galėtų išsisukti nuo žandarų. Padėdavo ir miestelio žmonės, pavyzdžiui, moterys leidinių ryšulius pro kelius saugančią sargybą pranešdavo po sijonais ir palikdavo sutartoje vietoje. Žandarams nė į galvą nešaudavo tikrinti po moterų sijonais. Roges ir vežimą su dviem dugnais susikonstruodavo. J. Sakalauskas rašo: „...į vežimą įsidėdavau kartį, šakę, grėblį ir važiuodavau, tartum šieno vežti. Arba vieną žmogų paguldydavau į vežimą, tartum veždamas pas gydytoją ligonį: į apačią prisidėdavau laikraščių...“. O vieną kartą teko ir vaidyba užsiimti: „Kad nepasirodytų kas įtariamo, daviau kitam važiuoti, o pats pasiverčiau pamišėliu, šaukiau ir visokias „štukas“ važiuojant krėčiau. Taip ir pasisekė policiją apgauti“ – rašo J. Sakalauskas.

TREMTIS 3 METAMS Į MOGILIAVĄ IR VEDYBOS

Nors ilgą laiką J. Sakalauską lydėjo sėkmė, 1896 m. pavasarį, vežant spaudą į Garšvius, buvo užkluptas žandarų. Palikęs vežimą ir arklius, pabėgo į Viduklę. Nė vienas miestelio gyventojas neišdavė J. Sakalausko, net ir iškvietus liudyti, visi prisiekinėjo, kad jis geras žmogus, visą laiką namuose buvęs. Tačiau geriausi liudininkai, kaip rašo atsiminimuose J. Sakalauskas, buvo jo arkliai. Paleido juos žandarai netoli namų ir jie tiesiai į kiemą parėjo. Netrukus jis buvo areštuotas ir, pervežtas per keletą kalėjimų, iki gegužės pabaigos buvo kalinamas Panevėžyje. Bet ir per tardymus neprisipažino esantis knygnešys. Tąkart buvo paleistas, grįžęs vėl ėmėsi savo darbo, tačiau neilgam. 1896 m. rugpjūčio 25 d. vos įžengęs į Viduklės bažnyčią, buvo suimtas. Po kelių savaičių kalinimo Raseinių ir Šiaulių kalėjimuose, buvo nuteistas 3 metams tremties ir traukiniu išvežtas į Mogiliavą. Nors ir teko taikytis prie arešto sąlygų, buvo akylai sekamas žandarų, tačiau ir čia J. Sakalauskas sugebėjo „prasisukti“. Dirbo įvairius darbus, teko būti už tarną ir pas pasiturinčius, vėliau – bažnyčioje zakrastijono padėjėju. Tačiau, kadangi čia gyveno ir daugiau lietuvių, jis turėjo palaikymą. Pradėjo organizuoti lietuviškos spaudos pristatymą per pažįstamus iš tėvynės. Žinoma, slapta. Tad ir tremtyje būdamas vis viena sugebėjo savo darbo neapleisti.

1899 m. rugpjūtį baigėsi tremties terminas. Pasiprašęs leidimo grįžti namo, J. Sakalauskas nepraleido progos panaudoti savo „aštraus liežuvio“: „...pagyrė mano gerą elgimąsi ištrėmime, ir sako, kad čia pasitaisęs ir namie gražiau elgčiausi ir tokių niekų, kaip knygų gabenimas, nedaryčiau. Pasitaisysiu, sakau, kad daugiau nenutvertų“, – atsiminimuose rašo J. Sakalauskas. Tada gavo grasinimą, kad sekantį kartą pasieks patį Tomską, jei bus sulaikytas, tačiau prajuokinęs valdžią savo kalba, gavo leidimą grįžti namo.

Iš tremties grįžo ne vienas – čia sutiko būsimą žmoną Boleslovą Kubilinskaitę: „Ji buvo atvažiavusi į Mogilevą ir kelis metus slaptoj prieglaudoj mokė vaikus tikybos, skaityti ir rašyti ir šiaip visokių rankų darbų“ – rašo J. Sakalauskas. Grįžę į Lietuvą, Viduklės parapijoje, Trakiškių kaime nusipirko 15 hektarų žemės, pradėjo ūkininkauti. Čia visą likusį laiką ir gyveno. Tačiau, žinoma, senojo darbo nemetė: „Turėjau dirbti daug atsargiau, knygų ir laikraščių pas save nelaikydavau, bet palikdavau pas patikimus žmones“ – rašo J. Sakalauskas. Kratos nesibaigė ir tada, tačiau žandarai likdavo nieko nepešę, o jų vadai nerdavosi iš kailio vien iš principo norėdami suaugti su knygomis J. Sakalauską. Tremtyje užmezgęs ryšius, grįžęs namo J. Sakalauskas pradėjo platinti draudžiamą spaudą ne tik po Lietuvą, tačiau ir į Rusiją, Lenkiją, Latviją. Spaudą vežė ir po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Paskutinė Juozo Sakalausko kelionė į Linkuvą su lietuviškais laikraščiais buvo 1913 metais kartu su Jurgiu Bieliniu.

SULAUKUS NEPRIKLAUSOMYBĖS – DARBAI NESIBAIGIA

Atėjus karui ir pasikeitus valdžioms, gyvenimas taip pat nebuvo lengvas: „Nuo žmonių atiminėjo javus, gyvulius ir visokį turtą. Sunkiausi buvo 1916-17. <...>...labai bloga buvo su duona, o neturtingieji tai ir retai gaudavo jos pamatyti. Todėl dažnai važiuodavau nuo Grinkiškės iki Panevėžio, supirkinėdavau javus, o parsivežęs namo, išdalydavau<...> Į aną kraštą veždavau druską“ – rašo J. Sakalauskas.

Sulaukus Lietuvos Nepriklausomybės, J. Sakalauskas buvo renkamas į valsčiaus tarybą, bažnyčios komitetą. Apie šį laikotarpį jis rašė: „Dabar esu valsčiaus taryboj, bažnyčios komitete, prieglaudos komitete ir esu jo globėju. Nors dabar niekas nevaržo ir rusų žandarai už sprando į kalėjimą nemėto, tačiau darbo yra daug ir stengiuosi, kiek galėdamas dirbti Dievui ir Tėvynei“. Mirė Juozas Sakalauskas eidamas 86 metus, 1950 m. sausio 28 d. Trakiškių kaime, Viduklės apskrityje. Palaidotas Viduklės kapinėse.

Knygnešio Juozo Sakalausko palikimas gausus ne tik jo išspausdintais prisiminimais. Raseinių krašto istorijos muziejuje taip pat saugomas nemenkas šio knygnešio archyvas. Kas įdomu, jame ne tik J. Sakalauskui priklausę leidiniai, kuriuos jis pargabeno draudžiamu laikotarpiu iš Mažosios Lietuvos, tačiau ir asmeniniai daiktai. Visa tai padeda iš arčiau pažinti šio knygnešio asmenybę ir apskritai priartina knygnešystės fenomeną muziejaus lankytojui. Dalis šių unikalių daiktų, kartu su kitų Raseinių krašto knygnešių daiktais dėl savo prastos būklės 2024 metais buvo perduoti į restauratorių rankas, vykdant projektą „Knygnešystės fenomeną įprasminantys artefaktai“. Projektą finansuoja Raseinių rajono savivaldybė bei Lietuvos kultūros taryba. Tad jau visai netrukus šios vertybės sugrįš į muziejų ir bus pristatomos lankytojams. Apie tai, be abejonės, su jumis pasidalinsime.

---

Literatūra:

1. P. Ruseckas. Knygnešys 1864-1904, Kaunas, 1926.
2. P. Ruseckas. Knygnešys 1864-1904, Kaunas, 1928.
3. B. Kaluškevičius, K. Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904, Vilnius, 2004.
4. A. Vaišvila. Nenusilenkusi Šiluva, Vilnius, 2018

 

Fotografijos:

1. Knygnešys Juozas Sakalauskas su žmona Boleslova. Iš RKIM Fotografijos rinkinio.
2. Dalis knygnešio J. Sakalausko daiktų, saugomų Raseinių krašto istorijos muziejuje.

 

Daugiau:

KNYGNEŠIAI – LIETUVIŠKO ŽODŽIO NEŠĖJAI. I DALIS. JUOZAS KARABINAS