Žemaitaičių - Žemaičių giminė: faktai, atradimai, sąsajos

Žemaitaičių-Žemaičių giminė: faktai, atradimai, sąsajos

Įdomus muziejininko darbas – įdomūs daiktai, tampantys eksponatais, bet dar įdomesnės jų istorijos. To nesuplanuosi ir nenuspėsi... 

2020 metų vasaros pabaigoje į Raseinių muziejų užsuko dvi lankytojos – vyresnė ir jaunesnė. Lydint lankytojus per ekspozicijas dažnai užsimezga pokalbis. Paaiškėjo, jog tai mama, gyvenanti Raseiniuose iš tėvų paveldėtame namelyje, ir dukra, atvykusi pas mamą iš Kauno. Moterys labai susidomėjusios žvalgėsi į tarpukario Raseinių fotografijas – kur buvo kokia gatvė, kur stovėjo gimnazija, o ypač susidomėjusios klausė, kur buvo pieninė. Mat senelis dirbo pieninės valdytoju ir gyveno bute antrame pieninės pastato aukšte. Moterys nustebo sužinojusios, kad pieninės pastatas karo metais nebuvo sugriautas (kaip didžioji dalis visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų Raseiniuose) ir tebestovi iki šiol. Jos sutarė, kad tiesiai iš muziejaus važiuos apžiūrėti pieninės pastato, bent iš tolo.

Karo ir pokario laikotarpį apžvelgiančioje ekspozicijoje moterys stabtelėjo ir prie stendo, skirto Lietuvos partizanų vadui generolui Jonui Žemaičiui. Pasirodo, Jonas Žemaitis – vyresniosios moters dėdė. Jos senelis – Stanislovas Žemaitaitis – generolo Jono Žemaičio tėvo, taip pat Jono Žemaičio, brolis. Kodėl pavardės netapačios? Čia vėl istorijos vingiai... Pagal moterų pasakojimą kalta rekrūtų prievolė – kariuomenės komplektavimo sistema Rusijos imperijoje nuo Petro I laikų iki 1874 m. Lietuvoje ji buvo įvesta iškart po aneksijos 1795 metais. Rekrūtų kvota vidutiniškai sudarydavo 5–8 vyrus nuo tūkstančio vyrų per metus, bet įvairavo, nežiūrint kokios buvo politinės aplinkybės imperijoje. Iki 1834 m. rekrūto tarnyba truko 25 metus, vėliau buvo trumpinama. Pirmiausiai rekrūtus rinko iš valstiečių ir miestiečių luomų. Žydai galėjo atsipirkti nuo karinės tarnybos specialiu mokesčiu, bet nuo 1827 m. ir jie taip pat privalėjo atlikti rekrūtų prievolę. Gyventojai visaip rekrūtų prievolės vengė: bėgdavo iš kariuomenės, žalodavosi, kad nebetiktų karo tarnybai, klastodavo dokumentus. Galiojo tokia tvarka, kad tarnybon neimdavo vyriausio sūnaus. Taigi, pasak mūsų lankytojos, jos prosenelis Žemaitis būtent dėl šios priežasties „netyčia“ tapo Žemaitaičiu. Jono senelis Andrius, kažkada buvęs ir Šiluvos valsčiaus viršaičiu, o Kiaulininkų kaime turėjęs 30 ha ūkį, taip pat turėjo Žemaitaičio pavardę. Trys jo sūnūs – Jonas, Antanas ir Stanislovas – turėjo tėvo pavardę. Kada du jo sūnūs, Jonas ir Antanas, tapo Žemaičiais, neaišku. Gal būt 1915–1918 m., kai okupacinė Vokietijos administracinė valdžia įvedė visuotinį paso naudojimą. 1919–1922 m. vokiški pasai buvo keičiami į nepriklausomos Lietuvos pasus. Einant gilyn į mišką, medžių vis daugiau... Partizanų vado tardymo byloje (protokolai rašyti rusų kalba), pirmos apklausos metu į klausimą apie savo kilmę ir pavardę J. Žemaitis atsakė, kad krikšto liudijime jo pavardė yra Žemaitaitis Ivanas, Ivano, tačiau jis save tapatina su Žemaičio Jono vardu ir visuose kituose dokumentuose jis įvardijamas kaip Jonas Žemaitis, Jono sūnus. Ir tikrai, Jonas Žemaitis, dar mokydamasis Raseinių gimnazijoje ir 1926 čia baigęs VI klases, įrašytas kaip Žemaitis Jonas. Vėlesniuose jo dokumentuose taip pat visur Žemaičio pavardė. Bet partizanų generolo Jono Žemaičio biografijos tyrinėtojai surado dokumentą, kuriame 1940 metais Telšių vyskupijos tribunolas Palangos klebonui nurodė krikšto registrų knygoje pataisyti įrašytą pavardę Žemaitaitis į Žemaitis. Iš tiesų Palangos bažnyčios krikštų registro knygoje 1909 metais yra įrašas rusų kalba, kad krikštijamo vaiko tėvai Ivanas ir Petronėlė (Daukšaitė) Žemaitaičiai, krikštatėvis – Stanislovas Žemaitaitis (tikriausiai tėvo brolis). Pataisymas krikštų registro knygoje buvo padarytas. Įraše pavardė rusų kalba „Žemaitaitis“ nubraukta, greta lietuviškai parašyta Žemaitis. Taisymas patvirtintas Palangos klebono parašu. Natūraliai kyla klausimas, kodėl 1940 metais Jonui Žemaičiui prireikė daryti pakeitimus krikšto įrašų knygoje? 1940 metais Jonas Žemaitis susituokė. Sudarant bažnytinę santuoką privaloma pateikti laisvo stovio pažymą, kuri išduodama krikšto sakramentą suteikusioje bažnyčioje. Prie asmens krikšto įrašo registro knygoje tik vieną kartą daromas įrašas apie pažymos išdavimą, nes antra santuoka negalima. Jonui Žemaičiui reikėjo laisvo statuso pažymos, o krikšto įrašų knygoje buvo įrašyta Jono Žemaitaičio pavardė, neatitinkanti jo kitų dokumentų, todėl buvo kreiptasi į Telšių vyskupijos tribunolą, kad šią sumaištį ištaisyti. 

Tęsiant ekskursiją po muziejų, apžiūrint eksponuojamus daiktus, moterys prasitarė, kad jos tebeturi seną laikrodį, kuris kabėjęs senelių bute virš Raseinių pieninės. Dar jos prisiminė ir kėdes iš to buto, bet šios, anot moterų „jau labai prastos, sukeltos ūkiniame pastate ant aukšto, nes nekilo ranka jų išmesti...“ Buvo sutarta, kad tą pačią dieną po pietų mes moteris aplankysime, apžiūrėsime daiktus ir tikriausiai juos paimsime saugojimui į muziejų. Mus, muziejininkus, ši storija labai nudžiugino – ne taip dažnai pavyksta aptikti daiktus iš praeities su tokia įdomia istorija. Juo labiau, kad Raseiniai Antrojo pasaulinio karo metais labai nukentėjo. 

         Atvykus pas moteris kieme jau laukė nuo aukšto nubogintos keturios kėdės ir laikrodis. Daiktai tikrai buvo labai „pavargę“ nuo ilgos tarnystės, laiko, netinkamų sąlygų, bet priminė būtą prabangą. Jokios abejonės neliko, kad šie daiktai labai įdomūs buvusia išvaizda ir svarbūs savo istorija. Moterys parodė ir šeimos fotografijų albumą, kuriame – XX a. pirmos pusės praeitį menančios fotografijos, pasakojančios pasiturinčios šeimos gyvenimą ir ryšius. Albumą mums paskolino ir leido fotografijas patyrinėti ir nusiskenuoti. Jame radome Žemaitaičių, Blinstrubų giminių nuotraukas. XX a. pradžios nuotraukos, įrėmintos gražiomis, fotoatelje vietovę ir fotografą nurodančiomis, pasportuotėmis, todėl aišku, kad jos darytos foto atelje Raseiniuose, Ukmergėje, Kėdainiuose ar kt. Vieną iš senųjų nuotraukų moterys mums padovanojo. 1913-tų metų fotografijoje įamžinta didelė šeima. Čia atsiveria konkretesnė istorija. Nuotraukoje užfiksuota Kazimiero ir Petronėlės Blinstrubų šeima – mama, tėvas, šešios įvairaus amžiaus dukros, žentas ir kokių vienerių metų mergaitė (mergaitė – mūsų lankytojos mama Eugenija Žemaitaitytė). Kazimieras Blinstrubas buvo Siesikų dvaro ūkvedys. Pirmoji Kazimiero žmona buvo mirusi ir palikusi dvi dukras, o iš viso šeimoje augo aštuoni vaikai. Viena iš Blinstrubų dukrų, Marija, 1909 metais ištekėjo už jau aukščiau minėto Stanislovo Žemaitaičio. Šeimos albume yra ir graži jų vestuvinė nuotrauka. Žemaitaičiai augino dukrytę Eugeniją, gimusią 1912 metais, ir sūnų Zenoną, gimusį 1913 m.; abu vaikai gimė Pagiriuose, kur šeima gyveno nuo vestuvių iki persikėlimo į Raseinius. Pagal anūkės pasakojimą, senelis Stanislovas Žemaitaitis, kaip ir brolis Jonas, savo profesine veikla buvo pasirinkęs pienininkystę. Raseinių pieno perdirbimo bendrovės 1932 metų apyskaitoje prie žinių apie pienininką rašoma, kad Stasys Žemaitaitis Raseinių pieninėje dirba nuo 1926 metų ir dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis baigęs Siesikų (Siedciko) pienininkystės mokyklą[1]. Žemaitaičiai Pagiriuose išnuomojo savo turimą turtą, namą ir žemes, ir įsikūrė Raseiniuose. Jiems paskyrė butą pieninės pastato antrame aukšte. Viktoras Alekna knygoje „Raseinių gimnazija“ rašo: „Eugenija Žemaitaitytė – Raseinių pieninės vedėjo duktė gyveno Raseinių pieninės pastate miesto pakraštyje, netoli Ugniagesių gatvės, kartu su tėvais ir savo jaunesniu broliu Zenonu“.[2] Eugenijos atestate įrašyta, kad ji „įstojo 1925 metų rugsėjo 1 dieną į Raseinių valdžios gimnazijos antrąją klasę, būdama labai gero elgesio, mokėsi joje ligi 1934 metų gegužės mėnesio 9 dienos, išlaikė 1933/34 moklo metų pabaigoje Švietimo Ministerio nustatytus egzaminus ir pripažinta baigusia visą aukštesniosios mokyklos aštuonių klasių kursą su privalomu lotynų kalbos dėstymu.“[3] Zenonas Žemaitaitis taip pat mokėsi Raseinių gimnazijoje – V. Aleknos knygoje „Raseinių gimnazija, 1919–1949 greta savo bendramokslių jis nurodytas bent dvejose 1929, 1930 m. fotografijose“.[4] Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, Stanislovo Žemaitaičio šeima paliko pieninę, Raseinius ir grįžo į Pagirius, į prieš gerą dešimtmetį paliktą ūkį. Baldai, tarp jų ir laikrodis, kėdės, taip pat iškeliavo į Pagirius. Marija ir Stanislovas Pagiriuose gyveno iki mirties. Jie palaidoti Pagirių kapinėse netoli koplyčios. Eugenija Žemaitaitytė baigė mokytojų seminariją ir mokytojavo Kėdainiuose. 1939 m. ji susituokė su Vladislovu Piepaliumi, Lietuvos kariuomenės puskarininkiu. Jis tarnavo Šančių kareivinėse Kaune, todėl jauna šeima gyveno Kaune. 1942 m. jiems gimė dukra Marija-Vida (aukščiau minėta vyresnioji muziejaus lankytoja). Piepalius pokaryje išsislapstė – nėjo nei į sovietinę kariuomenę, nei į partizanus. Piepalių šeima po Antrojo pasaulinio karo atvyko gyventi į Raseinių rajoną Taigi baldai vėl buvo parkraustyti į Raseinius... E. Piepalienė dirbo Girdvainių, Paklanių ir Raseinių mokyklose, iki pat mirties 1994 m. gyveno Raseiniuose, abu Piepaliai palaidoti Raseinių civilinėse kapinėse. Piepalių dukra Marija-Vida kaip ir mama Eugenija mokėsi Raseinių vidurinėje mokykloje, buvusioje gimnazijoje. Baigusi vidurinę mokyklą pasekė mamos pėdomis ir tapo mokytoja, gyveno ir dirbo Kaune, 1966 metais sukūrė šeimą. 1999 metais iš Kauno ji parsikraustė į Raseinius, į tėvų namus, kur gyvena iki šiol. 

Kaip iš smulkių detalių dėlionėje susideda visas vaizdas, taip ir žmogaus, šeimos istorija susideda iš smulkių atskirų faktų, įvykių, kuriuos sąlygoja subjektyvūs sprendimai ir objektyvūs išoriniai veiksniai. Gyvenimas palieka milijoną pėdsakų, kuriuos surinkus susidaro pilnesnis, išsamesnis ir, be abejo, įdomesnis vaizdas. Šį kartą apie Žemaitaičių-Žemaičių giminę...

 

 

 

 Fotografija Žemaitaičių šeima: tėvas Stanislovas, mama Marija, duktė Eugenija, sūnus Zigmas; apie 1926 m., Raseiniai, fotografas nežinomas. V. M. Černiauskienės archyvas.