Senieji vaikų žaislai

2020 m. vasarą Raseinių krašto istorijos muziejaus projektui „Žaisliniai arkliukai – muziejinės vertybės“ Lietuvos kultūros taryba skyrė dalinį finansavimą trijų muziejinių vertybių-arkliukų restauravimui. Restauruotais eksponatais bus papildyta ekspozicija-potyrių zona „Istoriniai žaislai ir žaidimai“. Ekspozicijai aktualizuoti, nuo šių metų rugsėjo 21 d. eksponuojami medinių žaislų meistro Klemenso Misiūno (1885–1970) kurti nameliai ir baldai lėlėms, malūnėlis su judančiomis figūrėlėmis, gimnastas ant slankiojančių virvučių, galvosūkiai „keimerius“ ir kiti žaislai iš Lietuvos liaudies buities muziejaus rinkinių. 

Vyresnioji muziejininkė Nijolė Pliuraitė Andrejevienė pristato autorinę žaislų kūrybą.

Klemensas Misiūnas gimė 1885 m. Juodupės k. (Raseinių r.). Jo tėvai turėjo 8 ha. žemės. Tėvas mirė anksti, todėl sūnų užaugino motina, kuri spaudos draudimo metais buvo daraktorė – mokė kaimo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti. Klemensas du metus lankė rusišką pradinę mokyklą. Paauglystėje mokėsi siūti pas siuvėją, kuris siūdamas vaikščiodavo po namus . Vėliau išvažiavo mokytis siuvėjo amato į Mintaują ( Jelgavą). Ten dirbo privačioje siuvykloje. Gyvendamas Mintaujoje ypač mėgo lankyti cirką. Kurį laiką dirbo cirke pagalbiniu darbininku. Grįžęs į namus, siūdavo ten, kur jį pakviesdavo. Vedė, apsigyveno Šeduvoje ir žmonos tėvų namuose įkūrė savo siuvyklą. Siuvėjo darbas jam  sekėsi, nes gaudavo daug užsakymų. Šeduvoje gimė ir trys Klemenso Misiūno dukros. Tačiau pradėjo blogėti regėjimas. Gydėsi Rygoje, tačiau akių operacija buvo nesėkminga ir būdamas 29 metų K. Misiūnas visiškai apako. Kurį laiką bandė ūkininkauti, tačiau nesėkmingai, todėl pardavė tėvų žemę ir 1930 metais su šeima išvyko gyventi į Panevėžį. Norėdamas išlaikyti šeimą, pradėjo drožti medinius žaislus – malūnėlį su judančiomis figūrėlėmis, gimnastą ant slankiojančių virvučių, lėlių namus, galvosūkius „keimerius“, vežimėlius ir kitus žaislus. Žmona ir dukros padėdavo nudažyti ir ornamentuoti žaislus. Žaislus parduodavo vaikščiodamas po turtingiau atrodančius namus Panevėžio mieste, nuvažiuodavo ir į aplinkinius miestelius, Kauną, Šiaulius. Ten gyvendavo pas gimines, pažįstamus arba išsinuomodavo kambarį. Gyvendavo tol, kol parduodavo žaislus. Vaikščioti po namus ir parduoti žaislus jam padėdavo dukra Ksavera, kuri vesdavo jį gatvėmis, kartu užeidavo į namus, parodydavo pirkėjams žaislus, suskaičiuodavo gautus pinigus. Tuo metu jai buvo 7 metai, todėl ji dažnai negalėdavo nueiti į mokyklą. Panevėžio gyventojai greitai pastebėjo vaikščiojantį po namus aklą žaislų meistrą. 1932 m. „Panevėžio balso“ laikraštis atspausdino nedidelį straipsnelį, kuriame Mokytojo slapyvardžiu pasirašęs autorius rašė: „Panevėžy galima matyti aklą žmogų, mažos dukrelės vedamą, pardavinėjantį savo darbo medinius žaislus .....tas vargingas žmogus nėra iš tų, kurie dėl savo vargo ištiesia ranką ir nenori dirbti. Kaipo aklas ir visai neturtingas , jisai turi teisę reikalauti iš visuomenės paramos. Bet jis nenori veltui – jis savo tamsiame pasauly dirba, drožinėja, vaikams palinksminti žaisliukus. Iš to menkučio pelno išlaiko šeimą, leidžia vaikus į mokyklą, ir kam tenka juos mokyti žino, kad vaikai geri, tvarkingi, gabūs“. 

Apie 1936 m. Misiūnų šeima apsigyveno Kaune. Duktė Klementina baigė mokytojų seminariją, pradėjo dirbti mokytoja Kaune. Ji galėjo daugiau padėti šeimai, todėl K. Misiūnas tuo metu droždavo žaislus savo malonumui ir dovanodavo juos giminių , draugų vaikams. K. Misiūnas mirė 1970 m. Palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse.

K. Misiūną laikome vienu ryškiausiu prieškario žaislų meistru, kuris, pasinaudodamas žinomomis žaislų idėjomis, kūrė naujus, lietuviškus žaislus, kurių ryškūs bruožai – funkcionalumas, lyriškumas, realistinė puošyba.