Virtuali paroda „Dangaus sodai“

Kabantys šiaudiniai sodai – viena iš seniausių tradicinio meno šakų. Tai ne tik tautodailės paveldas, bet ir labai svarbi baltų kultūros dalis, atspindinti senąją pasaulėžiūrą, tradicijas, tai raktas į tautos kultūros pažinimą. Sodas – tarsi dviejų erų (iki ir po krikščionybės) jungtis, tarsi užburtas simbolis, sukurtas iš trapių gamtinių medžiagų, savo tradicija perduodamas iš kartos į kartą.

Pynimas iš vytelių, šiaudų, žolių turi gilias istorines šaknis. Iki šių dienų sodų kilmė yra menotyrininkų ir istorikų diskusijų objektas. Pasak kai kurių mokslinių šaltinių, sodas yra slavų kultūros palikimas, kiti teigia, kad sodų pynimo tradicija priklauso baltams, tačiau, kaip liudija patys darbai, soduose atsispindi svarbiausi senosios Lietuvos kultūros motyvai, kurie savo prasme susipina su pagonybe ir krikščionybe. 

Daugelyje kalbų šiam tautodailės kūriniui apibūdinti naudojamas žodis „sodas“ arba „medis“. Ir lietuvių, ir rusų ar kitose kalbose žodžiai „sodas“, „sad“ ar „sady“ reiškia vaismedžiais ar vaiskrūmiais apsodintą žemės plotą duodanti derlių. Visokių gėrybių gausa, turtas – simbolinė sodo prasmė. 

Baltų kultūroje sodas, jo struktūra ir simboliai tiesiogiai atspindi senąją baltų religinę pasaulėžiūrą. Jis buvo kuriamas, naudojant modelį „dangus-žemė-požemis“. Pagrindais sujungtos dvi keturkampės piramidės, kurių vienos smaigalys nukreiptas į viršų (dangų), kitos į apačią (žemę), piramidės centre (žemėje) būdavo patalpinama žmogaus figūrėlė. Svarbiausi ir dažniausiai pasitaikantys sodo simboliai – paukštis, žvaigždė, žmogaus figūrėlės. Paukštis baltų mitologijoje tai jungtis tarp žemės ir dangaus. Žvaigždė – simbolis, lietuvių kultūroje reiškiantis saulę, šviesą, perkūną. Žmogus – sodo viduryje įtvirtinta figūrėlė – pagonybės laikais galėjo simbolizuoti svarbiausią žynį. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, žmogaus simbolį įkūnijo Rūpintojėlio motyvas. Kartais sodo viduryje būdavo įkurdinamas lopšys: dažniausiai tai būdavę vestuvių sodai, kabinami virš jaunavedžių stalo. Pagonybėje tai našumo, vaisingumo simbolis, o krikščionybės laikais kūdikis naudojamas, kaip vienas iš Kalėdų atributų, kaip užgimusio kūdikėlio Jėzaus simbolis. Sukurtus sodus dovanojo tradicinių švenčių metu (krikštynų, vestuvių, Kūčių, Kalėdų metu).

Baltų mene svarbią reikšmę turėjo ne tik spalva ar simbolis, bet ir objekto forma. Pavyzdžiui sodo struktūroje naudojamas trikampis reiškė ugnies ir vandens, vyro ir moters priešpriešą. Laba svarbi ir pati sodo forma – rombas. Tai vyksmo, žemės, ugnies simbolis. Todėl galima išvada, kad sodas yra tam tikras baltų, o kartu ir lietuvių pasaulėžiūros simbolikos lobynas, kad sodų tradicija tokia pat sena ir reikšminga.

Beje, tie patys simboliai kartojasi tradiciniuose lietuvių liaudies dirbiniuose: audiniuose, medžio drožyboje, margučių raštuose.

Sodas gaminamas iš gamtinės medžiagos – šiaudo. Šiaudo kokybė ir spalva priklauso ne tik nuo paruošimo, bet ir nuo tų metų oro sąlygų. Javų stiebai sodų gaminimui pjaunami anksčiau, negu nuimamas derlius. Savo struktūra patys tvirčiausi, patvariausi ir dažniausiai naudojami rugių šiaudai. Avižų šiaudai silpnesni, tačiau gražesni ir blizgesni. Nupjauta medžiaga išdžiovinama, surūšiuojama ir paruošiama darbui. Rišimui naudojami sausi rugių, kviečių ar avižų šiaudai. Iš sausų šiaudelių, tam tikra tvarka suvertų ant siūlo, sudaromi maži geometriniai elementai, kurie vėliau sujungiami į trimatį meninį objektą – sodą. Kad sodas atrodytų pilnesnis ir gražesnis į sodo vidų įkomponuodavo puošybos elementus: figūrėles, žvaigždeles, rombelius. Seniausi sodai buvo veriami šiaudinėmis adatomis, padarytomis iš plono rugio stiebelio, naudojant lininį siūlą. Toks sukurtas sodas buvo kabinamas didžiajame kambaryje virš stalo. Manyta, kad šiaudiniai sodai – laimės, santarvės nešėjai, kurie kaupia ir skleidžia aplinkiniams teigiamą energiją.

Taigi, šiaudiniai sodai – ne tik grožis, ne tik būdas išreikšti save. Juose – lietuvių tautos tradicijos, gili apeiginė prasmė.