Atminties kelias 1941-2021

Grįžkime į praeitį „Atminties keliu“

„Atminties kelio 1941 – 2021“ renginiai vyksta visoje Lietuvoje, jie skirti minėti Holokausto pradžios 80-osioms metinėms.  Renginius inicijuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, prisideda vietos organizacijos, centrai ir  judėjimai. Šiais metais „Atminties kelio“ renginiai organizuojami chronologiškai, tam tikromis datomis, skirtomis prisiminti atskirų miestų ir miestelių žydų bendruomenių sunaikinimo laiką ir vietą. Renginiai prasidėjo Gargžduose, buvusiame Sovietų Sąjungos ir Vokietijos pasienio mieste. Čia, pačioje karo pradžioje, birželio 24 d., melagingai apkaltinę pasipriešinimu,  vokiečiai sušaudė 200 vyrų ir 1 moterį. Birželio 27 d. buvo sušaudyti 111 Palangos žydų...  Liepos 3 d.  sušaudyti 322 Jurbarko gyventojai, dauguma žydai. Vakarų Lietuvoje prasidėjusios žudynės slinko į rytus, persirito per Žemaitiją. Mažesniuose miesteliuose trumpam  įsteigti getai sunaikinti vienas po kito. Pirma sušaudyti vyrai, vėliau moterys ir vaikai. 

Pirmomis karo dienomis mūsų žemėje susikirto dvi galingos ir negailestingos kariaujančios jėgos. Nedaug sutiksime liudininkų, kurie galėtų papasakoti tų metų įvykius ir perteikti tų dienų nuotaikas. Senoliai atsimena karo pradžią: lėktuvų gausmą ir kurtinantį bombų sprogimą, riaumojančius tankus ir griūvančius pastatus. Raseiniškiai ir aplinkiniai gyventojai su siaubu pasakoja apie sugriautą, ištuštėjusį miestą. Šviesios atminties medžio drožėjas Smilgevičius Kazys pasakojo matęs, kaip pasibaigus mūšiams miesto griuvėsius valė pusplikiai vyrai prižiūrimi vokiečių karių ir vyrų su baltais raiščiais ant rankovių. Sara Furmanskytė-Gurvičienė rašė, kad birželio 25 d. kartu su artimaisiais buvo atvaryta į kino teatrą Raseiniuose, kur jau buvo keliolika žydų. Iš ten žydus rikiavo ir siuntė įvairiausiems darbams. Pirmiausiai buvo valomos gatvės, griuvėsiais virtęs gyvenamasis kvartalas tarp Vilniaus ir Dubysos gatvių. Per porą savaičių visi Raseinių žydai buvo surinkti ir suvaryti į uždaras teritorijas – getus. Vienuolyno ūkiniuose pastatuose už miesto buvo apgyvendinti darbingi vyrai, moterys bei merginos. Moteris su vaikais ir senolius baltaraiščiai sugrūdo į kelis didesnius pastatus Nemakščių (Dubysos) gatvėje. Žydų namuose apsigyveno vokiečiai, policininkai ir jų pagalbininkai. Policijos vachmistru (puskarininkiu) buvo paskirtas Aleksas Grigaravičius. Iš pradžių jis vadovavo konvojininkams, lydėjusiems karo belaisvius ir žydus vyrus į įvairiausius darbus.  Vėliau, prisimena raseiniškis Abramas Lazarskis, Grigaravičius buvo paskirtas geto viršininku. Tada rytais išrikiuodavo visus vyrus ir liepdavo bėgti aplink stovyklą iki sąmonės netekimo, asmenis, kurie nevykdydavo įsakymų, primušdavo. Tyčiodavosi iš suimtųjų, atimdavo vertingus daiktus ir juos pasisavindavo. Buvo dienų, kai į darbą nesiųsdavo. Siųsdavo  sušaudyti. Žydų šaudymas Raseinių krašte prasidėjo liepos mėnesį. Iš kalėjimo, lydimi  vokiečių ir kalėjimo prižiūrėtojų į getą buvo atvarytas būrys žydų. Su vokiečiais atvyko policijos viršininkas Urbšaitis. Jo įsakymu, Grigaravičius surinko gete buvusius vyrus, prijungė juos prie atvestų iš kalėjimo, išdalino kastuvus. Išrikiuoti  vyrai, lydimi vokiečių kareivių ir lietuvių policininkų pasuko Žieveliškės kaimo kryptimi. Ten, liepos 29 d., sušaudyta pirmoji didelė 250 žydų vyrų grupė. Kartu su Raseiniškiais čia atgulė Jurbarko ir Tytuvėnų žydai.  Praėjus kelioms dienoms po vyrų sušaudymo, buvo duotas įsakymas sušaudyti likusias gete moteris. Vyresnio amžiaus moterys ir vaikai buvo atskirti ir išsiųsti į Biliūnų dvarą, iš kur po kelių dienų nuvežti į Kurpiškės duobes ir sušaudyti kartu su Girkalnio žydais.  Rugpjūčio mėnesį  Žuveliškėje nuolat aidėjo šūviai ir dejonės. Aidu ir krauju jie atsikartojo Lyduvėnuose, Nemakščiuose, Viduklėje, kitose mūsų rajono ir Lietuvos vietovėse. Arūno Bubnio knygoje „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais aprašyta daugybė baisių holokausto metu įvykdytų žudynių. Ar įsivaizduojate tokį siaubo filmą: „Pilnas sunkvežimis policininkų ir baltaraiščių nuvažiavo į žvyro karjerą, esantį prie Lyduvėnų miestelio. Karjere buvo vietinių gyventojų iškasta duobė. Iš Ribukų kaimo atvaroma apie 300 žydų moterų, vaikų ir senelių. Pirmiausiai atskirti vyrai, jiems liepta nusirengti, atiduoti pinigus ir brangenybes. Tada vyrai suvaryti į duobę, jiems liepta sugulti veidais į žemę. Prie duobės išsirikiavo apie 20 policininkų ir baltaraiščių ir davus komandą sušaudė vyrus...Sušaudžius pirmąją grupę, lavonai užkasti plonu žemių sluoksniu. Atvaroma kita grupė ir  taip pat sušaudoma. Kai kurių liudytojų pasakojimais mažesni vaikai buvo užmušami. Budeliai paimdavo porą mažų vaikų, sudauždavo juos galvomis ir mesdavo į duobę. Žudynių metu buvo girdėti šiurpus žmonių riksmas ir dejonės.“ Galėję pasipriešinti darbingi Lyduvėnų ir Šiluvos žydai anksčiau buvo išvežti į Raseinius ir sušaudyti prie Kalnujų piliakalnio.

Antro pasaulinio karo metais sunaikinta keturis šimtmečius Lietuvoje gyvavusi žydų tauta – netekome mokslo ir meno žmonių, darbščių amatininkų, puikių gydytojų ir statybininkų, šeimininkių ir prekybininkų – mūsų šalies piliečių, dirbusių ir kūrusių dėl Lietuvos ateities.

Kviečiame liepos 29 d. 18 val. rinktis buvusioje Raseinių geto teritorijoje ir prisidėti prie istorinės iniciatyvos, dalyvauti „Atminties kelio“ renginyje-eisenoje į holokausto vietą, prisimenant ir pagerbiant  Raseinių krašto žydus, mūsų tėvų ir senelių kaimynus.