Tautodailininkė Julija Daniliauskienė: būtis karpiniuose

  • Paskelbė: Gintarė Norkienė
  • Paskelbta: 2021-04-01

Būnu laiminga, kai pasiseka padaryti ką nors gera ir nauja.

Julija Daniliauskienė (1926–2009) – tautodailininkė, tarptautinį pripažinimą pelniusi popieriaus karpinių meistrė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus bičiulė. Su jos vardu siejamas primirštos, tačiau XIX–XX a. pradžioje lietuvių buityje itin pamėgtos kūrybos – karpinių – klestėjimo laikas. 2008 m. J. Daniliauskienė didžiąją kūrybinio palikimo dalį (1556 karpinius) padovanojo „Aušros“ muziejui. Jos kūrinių yra ir kituose Lietuvos ir užsienio muziejuose: Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kelmės krašto muziejuje, Domodedovo istorijos ir meno muziejuje (Domodedovas, Rusija), Rusijos valstybiniame etnografijos muziejuje (Sankt Peterburgas, Rusija).

J. Daniliauskienės gimė nepriklausomoje Lietuvoje Darijos Zubovaitės ir Stasio Pūtvio šeimoje Šilo Pavėžupyje (Kelmės r.), kurį vadino „vaikystės rojumi“. 1941 m. su šeima buvo ištremta iš Lietuvos (tėvas mirė lageryje). Penkiolika gražiausių J. Daniliauskienės jaunystės metų paliko Sibire.

Į Lietuvą ji grįžo 1956 m. su trimis dukromis ir to paties likimo vyru etnografu Antanu Daniliausku (1926–1983), visą gyvenimą palaikiusiu jos kūrybą ir prisidėjusiu prie lietuviškų popieriaus karpinių atgaivinimo ir populiarinimo. 1967 m. J. Daniliauskienė įstojo į Liaudies meno draugiją (nuo 1990 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjunga). Nuo 1958 m. menininkė dalyvavo liaudies meno parodose Lietuvoje ir už jos ribų. Pirmąją asmeninę popieriaus karpinių parodą surengė 1964 m. Iš viso buvo surengta daugiau kaip 40 asmeninių parodų. 1979 m. jos kūryba įvertinta Respublikine Pauliaus Galaunės premija.

J. Daniliauskienės karpiniai – tai savita dabartinės liaudies meno grafikos atmaina. Pagrindiniai jos kūrybos šaltiniai – tautodailė, gamta ir jautri meninė prigimtis – susiliejo į visumą ir atskleidė meninės technikos meistrystę, kūrybiškumą, išradingumą. Nuo atskiro meninio ženklo, ornamento segmento menininkė išplėtojo karpinių meną iki sudėtingiausių kompozicijų, dekoratyvių grafikos lakštų. J. Daniliauskienė išliko optimistė, nors nevengė ir rūstesnių temų bei monumentalios išraiškos. Karpiniuose vyrauja vitališki augalų motyvai bei abstrahuotos geometrinės kompozicijos, turinčios ženklų ir simbolių bruožų. Jos darbams būdingas stiliaus aiškumas, harmonija ir darna.

Menininkę nuolat jaudino Lietuvos gamtos įvairovė ir grožis. Medžiai, augalai, paukščiai ir gyvūnai yra vieni iš svarbiausių jos kūrybos motyvų. Šioje parodoje eksponuojami karpiniai leidžia atsekti dėsningą menininkės ėjimą nuo ją supančios gamtos motyvų kartojimo („Pievų žolės“, 1966), ankstyvųjų aplikacijų (keturių darbų ciklas „Metų laikai“, 1960) iki augalinių stilizuotų darbų (ciklas „Oi giria, girele žalioji, pilna mažųjų paukštelių“, „Šventinė giesmė“, 1975), sudėtingų abstrahuotų kompozicijų (ciklų „Juostų motyvai“, „Ritmai“, 1985–1991, „Atmintis“, 1989–1990), grįstų augaliniais ir geometriniais ornamentais, ritmišku jų pasikartojimu.

Anot dailėtyrininkės Irenos Kostkevičiūtės, J. Daniliauskienės karpiniuose, kaip ir mūsų liaudies dainose, reiškiama gamtos poezija, suskamba tikra ornamentalumo muzika, liejasi grynas, neišsenkamas dekoratyvinės formos žaismas, teikiantis žmogui įgimtą ir praktiškai nesuinteresuotą estetinį pasigėrėjimą.

Kviečiame aplankyti karpinių meno parodą nuo balandžio 1-osios dienos...

Nepamirškite padėkoti autoriui