Šv. Agotos ir Duonos diena

Žiemos metą tradiciniame kalendoriuje švenčių nedaug rasime. Tačiau pasibaigus vilkų mėnesiui, kaip sako senoliai, švente būdavo pagerbiama duonelė kasdieninė. Toji reikšminga data – Duonos diena – tai vasario 5-oji.

Bažnyčioje šventinama ruginė riekutė, tada ji tampa šventosios Agotos duonele. Sudžiuvusi jos kriaukšlelė saugoma kaimo troboje ant lentynėlės šalia šventųjų paveikslų. Tikima, kad padedanti numalšinti gaisrą, žmogų sauganti nuo gyvatės kirčio, kulkos ir vagių kėslų, pastatus gi – nuo perkūno įtrenkimo, pasėlius – nuo deginančios sausros. Gimusi krosnies karštyje, duonelė gina nuo to blogio, kuris nutvilko kaip ugnis… Štai todėl Šv. Agotos su duonos kepalėliu rankose skulptūrėlės taip dažnai būdavo įstatomos koplytėlėse prie lietuviškų sodybų.

Senovėje, tešlos užraugimui ir duonos kepimui buvo teikiama sakralinė prasmė. Šis darbas šventas – jis imituoja pasaulio sutvėrimą, o duonos kepalėlis yra tarsi jo modelis, kryžiaus ženklu padalytas į keturias pasaulio šalis. O kiek tautosakos apie duoną! Štai keletas priežodžių, mokančių gyvenimiškos išminties: „Neskani duona, svetimu peiliu riekta“, „Kai daug duonos, visi protingi“, „Duoną taupyk rytojui, ne darbą“, „Balta duona greit nusibosta, o juoda – niekad“, „Ne kailiniai žiemą šildo, bet duona“. Yra juodos duonos – jau ne badas…

,,Šv. Agotos“ skulptūrėlės medinės, dažytos, autorius nežinomas. Fotografijos iš RKIM Sakralinio meno salės ekspozicijos – ,,Žemaitijos liaudies meistrų skulptūrėlės“ (iš Žemaičių muziejaus ,,Alka“).