Vytauto Buloto tapybos darbų virtuali paroda ,,Raseinių senamiesčio atkūrimas drobėje I d.“

Dalinuosi ir pristatau savo kūrybos darbų nedidelę parodėlę „Raseinių senamiesčio atkūrimas drobėje“, kurią buvome suplanavę eksponuoti Raseinių krašto istorijos muziejuje. Dėl pandemijos, suprantama, dabar iš to gavosi trumpas filmukas - virtuali paroda. Žinoma, reikia tikėtis, kad labai ilgai neužtruksim izoliacijose ir vėl galėsim lankytis muziejuose ir parodose. Tad sakykim, jog tai kvietimas į būsimą parodą muziejuje ir gal su daugiau darbų...

Na, o kodėl ėmiausi tokios temos? (Čia manęs taip paklausė muziejininkė Lina, nors ir pačiam šis klausimas iškilo...) Taigi, atsakau gerb. Linai ir sau (Įspėjimas, skaitydami tekstą užtruksite ilgiau nei žiūrėdami parodą)...

„Nuo pat vaikystės man būdavo smalsu žinoti, tai kaip tie žmonės anksčiau gyveno, įvairiais laikotarpiais. O ypač įdomus buvo tarpukaris, nes informacija apie tai, kaip žinoma, buvo iškreipta sovietinės valdžios skleidžiamo melo, tad teko remtis kitais, ne vadovėliniais, šaltiniais. Vienas jų buvo mano senelė. Tai ji buvo pirmoji mano „nesuklastotos“ istorijos mokytoja, kuri nupiešė man visai kitokį tarpukario vaizdą, nei mums mokykloje buvo tada dėstoma. Sovietiniuose vadovėliuose buvo teigiama kaip sunkiai ir blogai anksčiau gyveno paprasti žmonės. O štai senelė man papasakojo ką kitą, kad gyvenimas buvęs net labai geras. Ir, kad net būdama paprasta siuvėja, į miesto parduotuves ji niekada nesinešdavusi krepšių pirkiniams parsinešti, nes parduotuvių savininkų (daugiausiai žydų) vaikai medžiagas, siūlus, maisto produktus ir kitus pirkinius patys pristatydavo į namus. O rytais į namų langus pasibelsdavo vietinės kepyklėlės pasiuntinys, pranešdamas apie šviežių ir garuojančių bandelių pristatymą!!! Ar bereikia sakyti, kad atėjus nepriklausomybės laikotarpiui, aš jau buvau užpildęs istorines spragas iš tarpukarinės istorijos...

Žinoma, nesirėmiau vien tik saldžiausiais vaizdiniais (nors jie buvo patys stipriausi), ant senelių namo aukšto buvau radęs ir nemažai tuometinės spaudos, laikraščių ir žurnalų. Buvo įdomu skaityti visokias naujienas, skelbimus ir reklamas, o „smetoniniai“ to meto išsireiškimai dar labiau žadino vaizduotę... 

Gaila, kad Raseinių miestas karo metu buvo beveik visiškai sunaikintas ir neišliko pastatų, galėjusių daug ką papasakoti apie praėjusio laikotarpio žmonių gyvenseną. Bet liko nuotraukų, ne tiek daug, bet visgi pakankamai, kad susidarytume bent apytikslį vaizdą apie tai, kaip miestiečiai tuomet gyveno, kaip atrodė, ką veikė, kokiomis kryptimis judėjo, kokios buvo parduotuvės ir pan. Ir nors ilgai patyrinėjus tuos nespalvotus ir pablukusius vaizdus, atsiskleidžia vis daugiau to meto gyvenimo detalių, tačiau vis tik (bent man) išlieka toks jausmas, jog tos užfiksuotos akimirkos tarsi sustingusios, iš kažkokio kito, nepažįstamo ar nerealaus pasaulio. Tad mano sumanymas tapyti tarpukario miesto vaizdus yra tarsi noras išsididinti, nuspalvinti ir išjudinti iš sąstingio tuos nuotraukų objektus, tarsi liudijant ar išsiaiškinant, jog tai buvo tikra ir be to, ne taip seniai... Mane ši mintis labai veikia, suvokiant, kad aplinka, kurioje gyvename, dar neseniai buvo visai kitokia, o žmonių gyvenimai gerokai skyrėsi nuo šių dienų. Aš užaugau daugiabutyje, stovinčiame Dubysos gatvėje, šalia dabartinės Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos. Juk kuomet, būdamas vaikas, žaisdamas smėlio dėžėje kiemo vidury, aš negalėjau ir įsivaizduoti, kad dar prieš 30 ar 40 metų ten stovėjo žydų maldos namai, viena iš Raseinių sinagogų... Todėl „pamatyti“ tai, ką matė mano senelė, man tapo svarbu ir turbūt dar svarbiau - suvokti, o kodėl nėra tų sinagogų dabar, šalia mūsų? Paviršutiniškai, aišku, suprantu, buvo karas... bet suvokimas - gilesnis dalykas. Taigi, manau, jog tapymas ir yra to, mano „pamatymo“ ir suvokimo būdas, kuris pirmiausiai reikalingas man pačiam, galbūt, kad galėčiau tai, kas atsitiko, paaiškinti savo vaikams ar anūkams. Na, bet jei kam nors dar ir be savęs padėsiu „pamatyti“, tai jau pranoks mano lūkesčius:)

Tiesa, dar keletas detalių... Paveiksle „Raseinių siuvėjas su sūnumi“ yra pavaizduotas mano senelis su mano tėčiu. O kadangi pasakojimas prasideda nuo siuvėjos senelės, tai reikia ir senelį paminėti, nes amato ji mokėsi tai pas mano senelį... Nuotraukoje jis (centre šypsosi) stovi prie namo su iškaba su savo tėvais ir seserimis (IV dešimt. pabaiga), ant iškabos parašyta „V.Bulotas vyriškų ir moteriškų rūbų siuvėjas“.

https://www.facebook.com/RKIMuziejus