Kultūros paveldas: tradicinė kultūra ir žaidimų erdvė

Kultūros paveldas: tradicinė kultūra ir žaidimų erdvė

Etnografijos salė padalinta į kelias zonas: viena – žemaičių gryčios kambario interjeras, o kita – vaikų potyrių zona ,,Žaidimo erdvė“. 

Valstiečio kambarys iš vidaus iliustruoja to meto valstiečių gyvenimo būdą: kai tame pačiame kambaryje ir vaikai supami, ir šventųjų paveikslai, ir šalia kabo puošni rankšluostinė. Kambarys apstatytas to meto tradiciniais valstiečių ir kaimo amatininkų darbo baldais. Čia puikuojasi XX a. pr. gaminta skrynia, kurioje sugulę, senas audimo tradicijas atspindintys lino rankšluosčiai puošti nėriniais, lovatiesės su žemaitiškomis spalvomis ir raštais, skaros. Jie pasakoja apie senuosius audimo būdus, ornamentus, spalvų derinius. Stovi etažerė, šalia – paklota lova, tarsi kviečianti atsipūsti po dienos darbų. O kas suskaičiuos, kiek kartų užaugino vaikiška vygė?

Į etnografinę ekspoziciją gražiai įsilieja sukurta potyrių zona – ,,Žaidimo erdvė“. Šioje erdvėje, kiekvienas lankytojas atras jam patinkančio žaidimo zoną. Tai nauji potyriai, realybės erdvė, kurioje netik pramogaus, užsiims kūrybine veikla, bet kartu lavins vaizduotę, skatins pažinimą, domėjimąsi etnine kultūra. Sukurtas interaktyvus žaidimas ,,Etnografijos lobynas“ leis įvairaus amžiaus lankytojams prisiliesti prie istorijos, pažinti amatus jiems priimtina šiuolaikine žaidybine forma. Žaidimo emociją perteikia žaidimo garsinė, vaizdinė informacija, animuotas-žaismingas personažas ir aplinka žaidybinėje formoje. 

Sukurtose etninės kultūros paveldo ekspozicijos salėse, keliaujant nuo vieno eksponato prie kito, lankytojas galės pajusti to meto dvasią, arčiau susipažinti su pačiu eksponatu, išgirsti jo istoriją.

Kultūros paveldas. Tradicinė kultūra ir amatai 

nukelia mus į XIX a. pabaigos - XX a. pradžios amatininkų dirbtuves. Seniausias lietuvių verslas – žemdirbystė apsprendė ne tik visą valstiečių buitį, kultūrą, bet ir kaimo amatų vystymosi kryptis. Kiekviename kaime , kartu su valstiečiais triūsė ir amatininkai, kurie galėjo netik pataisyti visus reikalingiausius ūkio padargus, bet ir pagaminti reikiamą daiktą ar įrankį. Pagal darbe naudojamas medžiagas, amatininkai skirstomi į medžio ir metalo apdirbimo meistrus. Medis „maitino“ dailidę, stalių, kubilių, račių, ratelninką, klumpdirbį, skiečių, dročių, dievdirbį. Dailidei baigus darbus, jei reikėdavo, savo amato imdavosi stiklius bei klojėjas. Tačiau XX a. pradžioje iš vienos dirbinių rūšies gamybos pragyventi buvo sunku, todėl daugelis medžio meistrų buvo universalūs. Jie gamino namų apyvokos daiktus, baldus, statė trobesius ir kt. Nė vienas valstiečio ūkis neapsiėjo be kalvio pagalbos, į kurį per metus tekdavo kreiptis keletą kartų. Kai kurių darbų jaunimas išmokdavo nusižiūrėdami iš vyresniųjų, o amato paslapčių mokydavosi pas „meistrus“. Pradžioje jie dirbdavo be atlygio, o po metų ar daugiau, tapę pameistriais gaudavo šiokį tokį uždarbį. Daugelis amatininkų savo žinias perduodavo savo vaikams. Taip ištisos kartos užsiimdavo dailidės, kalvio, puodžiaus ar kitais amatais, kuriuos ekspozicijoje atspindi amatininkų gaminiai, įrankiai ir prietaisai.