Virtuali paroda „Žemaičių galvos apdangalai“

Nuo seno skara buvo neatsiejama moters aprangos dalis. Skaromis ir skarelėmis puošėsi tiek moterys, tiek merginos. Žemaitės iš kitų Lietuvos etnografinių regionų išsiskyrė skarų gausa ir spalvingumu. Jos vienu metu ryšėjo ir siautėsi keliomis skarelėmis, raiščiais bei vilnonėmis skaromis. Skarų gausa rodė turtinę moters padėtį, todėl moterys saugojo ir brangino, jas  perduodavo dukroms. Skaromis daugiausia gobdavosi pečius, ypač žiemą kai keliaudavo vežimais. XIX a. skaras moterys ausdavosi pačios, o XX a. daugiau pirkdavo iš amatininkų.

                      Iš didžiųjų skarų labiausiai išsiskiria – gūnia. Žemaičiai gūnia vadina pailgą, skersadryžę, daugiaspalvę, vienpalę (nesudurtą) vilnonę skarą. Platesnės ir trumpesnės išaustos gūnios būdingos šiaurės Žemaitijai, o siauresnės ir ilgesnės – pietų ir vakarų Žemaitijai. Šios skaros austos ataudų ripsu, įvairaus pločio ruoželiais. Audinio metmenims būdavo naudojami balti lininiai siūlai, o ataudams – spalvoti vilnoniai. Mėgstamos spalvos: tamsiai mėlyna, ruda, balta, geltona, raudona, samaninė. Gūnios galai buvo užbaigiami siūlų kuteliais. Tai vienos seniausių, XIX a. viduryje baigusių nykti skarų. Įdomu ir tai, kad per pečius užsiaučiama žemaičių pailga skara dar buvo vadinama kilimu. Toks pavadinimo supratimas yra atėjęs iš Europos dailiosios tekstilės tradicijos, nes tiek europiečių gobeleniniai audiniai, tiek žemaičių pailgos keturkampės skaros yra audžiamos tokiu pačiu būdu. Gūnia buvo daugiafunkcinė – ja ne tik apsigobdavo pečius, bet ir dengė stalą, lovą, šarvojimo lentas. Taigi, seniau ji buvo ne tik kaip drabužių dalis, kurią dabar žinome iš folkloro kolektyvų. Tyrinėjant gūnias, etnografės pateikia dar vieną šio apdangalo funkciją: moterys gūnia apsijuosdavo savo liemenį taip, kad susidarytų sterblė ir į ją įsidėdavo mažus vaikus. Juos taip nešiodavo tik iškilmingomis progomis – krikštas, pobūvis. Kasdien nenešiodavo, nes buvo laikoma, kad moteris tada negerbia skaros.

Nematerialaus kultūros paveldo vertybė - unikali audėjų amato tradicija, o visas grožis, sukurtas darbščių moterų rankomis, yra brangus lietuvių tautos palikimas.