Tarptautinei Holokausto aukų minėjimo dienai

Tarptautinei Holokausto aukų minėjimo dienai

Ištrauka iš knygos „Raseinių krašto žydai. Gyvenimai ir likimai“

 Kadušinų šeima

Knygos pristatymas vyks Raseinių krašto istorijos muziejujesausio 24 d. 14 val.

Muziejininkė Lina Kantautienė

1910 metais žydų tautybės verslininkas Šlioma Kadušinas atidarė Raseiniuose spaustuvę. Tai buvo antroji spaustuvė mieste ir jos laukė nevieni  konkurencijos metai. Tais pačiais metais gimė jauniausias Kadušinų sūnus Girša (Georgas), kuriam Dievas buvo numatęs atsakingą ir pilną sunkumų gyvenimą.  Kadušino spaustuvei užimti tvirtas pozicijas prireikė dešimties metų, nors pasitaikydavo nusiskundimų dėl kokybės, užsakymų netrūko. Čia spausdinti įvairūs blankai, laikraščiai „Raseinių Magdė“, „Raseiniškių talka“, rinkiminiai-agitaciniai plakatai ir atsišaukimai, vadovėliai, grožinė literatūra lietuvių, rusų, vokiečių ir hebrajiškais rašmenimis.  Jaunėlis sūnus, tuo tarpu, augo visų prižiūrimas ir  mylimas. 

1938 m., mirus Šliomai Kadušinui, spaustuvė atiteko jo įpėdiniams ir oficialiai buvo pavadinta: „Š. Kadušino įpėdinių spaustuvė“. Po metų spaustuvė perrašyta Kadušino našlei Chanai, o 1940 m. rugpjūtį, nacionalizavus įmonę, savininke nurodyta G. Olksnianskienė (Aleksnianskienė)–Kadušinaitė. Jaunasis Girša, baigęs Raseinių žydų gimnaziją, studijavo elektros inžineriją Kauno universitete. Amžinai alkanas studentas mielai lankydavo vyresnę seserį Sonią, kirsdavo kiaušinienę ir pasakodavo universiteto naujienas sesei bei dukterėčiai Revekai.

1941 m., prasidėjus karui, spaustuvės įrengimai buvo sukrauti į sunkvežimius ir išvežti šiaurės rytų kryptimi į Sovietų Sąjungą.  Tris dešimtmečius Raseiniuose veikusi spaustuvė baigė savo darbą. Praėjus mėnesiui Girša Kadušinas,  sesuo Sonia Levienė su dukra Reveka ir kita sesuo Zlata Segalienė su vyru ir dukra Sara, atsidūrė Kauno gete. Patyčios, smurtas, badas, sunkus fizinis darbas, fizinės ir psichinės kančios, mirtis - kaip kovoti su tokia neteisybe ir skausmu? Girša pasigamino miniatiūrinį fotoaparatą, visur, kur tik buvo įmanoma nešiojosi jį ir per palto ar švarko sagos kilpą fotografavo geto žmones ir nacių piktadarybes. 

Kadušinas yra sakęs: „Aš neturiu ginklo... Mano kerštas bus mano nuotraukos“. Rizikuodamas gyvybe jis fotografuodavo, foto fiksažo juostoms ryškinti gaudavo iš ligoninių, kur  būdavo siunčiamas remontuoti  rentgeno aparatų. Negatyvus paslėpti padėjo geto policininkas, žydų pogrindžio kovotojas, Juda Šeftelis Zupovičius, 1944 m. nukankintas IX forte. 

1944 m. kovo mėnesį, paslėpęs paskutinius kadrus apie įvykius IX forte, Kadušinas pabėgo iš geto. Po karo jis pasitraukė į Vokietiją, vėliau išvyko į JAV, mirė 1997 m. Holivude. Kadušinas yra vienas iš dviejų Holokausto fotografų, kurio nuotraukos išliko ir yra svarbūs nacių nusikaltimų įrodymai. Nuotraukos saugomos ir eksponuojamos Yad Vašemo (Izraelyje) ir Holokausto (JAV) muziejuose. Keletą dėdės nuotraukų  mūsų muziejui perdavė Reveka Levytė.

Kadušinų šeimos nuotrauką išsaugojo Sara Segalytė, dvylikametę mergaitę 1944 pradžioje pabėgusią iš geto slapstė Ruzgio Vinco šeima.

Nuotraukoje:Spaustuvės savininko, visuomenininko, Šliomos Salomono Kadušino (1872-1938) šeima. Raseiniai. 1938 m. 

1 eilė – vaikai: Jankalis Aleksnianskis (sušaudytas 1941 m.), Sara Segalytė, Elinka Levy (1924-1941).

2 eilė-viduryje, iš dešinės į kairę: Reveka Levytė (Levy),  greta jos mama – Sonia Kadušinaitė-Levienė (1900- 1943), Gita Kadušinaitė-Aleksnianskienė (sušaudyta 1941 m.), Salomonas Kadušinas, jo žmona Chana Kadušinienė (sušaudyta 1941 m.), Zlata Kadušinaitė Segalienė, Šeina Aleksnianskytė – Gitos dukra (sušaudyta 1941 m.).

3 eilėje-viršuje, iš dešinės į kairę stovi: Natanas Levy (žuvo 1941 m.) , Chaimas Aleksnianskis (sušaudytas 1941 m.), Girša (Hirša) Kadušinas, Chaimas Segalis, Zelda Polonskytė-Kadušinienė, jos vyras Abraomas Kadušinas (1903-1941).