Vienų namie mylėta,

Kitų svetur vadinta

Mamos skara gėlėta,

Muziejuj pakabinta.

            Just. Marcinkevičius

 

Jungtinė paroda „Žemaitiškos skaros – etnokultūrinio tapatumo raiška“

(Iš Lietuvos nacionalinio ir Raseinių krašto istorijos muziejų rinkinių)

Nuo seno skara buvo neatsiejama moters aprangos dalis. Skaromis ir skarelėmis puošėsi tiek moterys tiek merginos. Žemaitės iš kitų Lietuvos etnografinių regionų išsiskyrė skarų gausa ir spalvingumu. Jos vienu metu ryšėjo ir siautėsi keliomis skarelėmis, raiščiais bei vilnonėmis skaromis. Skarų gausa rodė turtinę moters padėtį. Skaras moterys saugojo ir brangino, jas  perduodavo dukroms. 

Parodoje eksponuojamos XIX a. ir XX a. I p. žemaičių dėvėtos skaros ir skarelės. Tai – namuose austos plonos medvilninės ir didžiosios storos vilnonės skaros; kitos siuvinėtos baltąja adynuke ar spalvotais siūlais. Pristatome pirktinės šilko skareles. Senose legendose ir sakmėse, pasakose ir dainose minima, kad iš tolimos šalies jaunuolis savo merginai dovanų parneša šilko skarelę. Tai – meilės ir globos simbolis. Išskirtinis žemaitiškas eksponatas XVIII a. skara (gūnia, siaustė) austa sumuštine technika, skersai dryžuota. Eksponuojamos dvi Lietuvos nacionalinio muziejaus XVIII a. ir XIX a. baltos dvipalės skaros-drobulės. Džiaugiamės, kad viena iš jų yra austa ir dėvėta Raseinių rajone Paupio kaime .

Visa tai sukurta darbščiomis moterų rankomis ir yra labai svarbus ir brangus lietuvių tautos palikimas. Žemaitiškas skaras pamatyti ir daugiau apie jas sužinoti galima parodoje „Žemaitiškos skaros – etnokultūrinio tapatumo raiška“ Raseinių krašto istorijos muziejuje nuo spalio 15 d. iki gruodžio 14 d.