Realybės ir abstrakcijos

  • Paskelbė: Gintarė Norkienė
  • Paskelbta: 2018-03-08

Augustino Kluodos ir Gedimino Mykolo Pačkausko skulptūrų paroda

Relībis i apstrakcėjės

(Realybės ir abstrakcijos)

Jautiesi šiek tiek beraštis, kai bendrine lietuvių kalba samprotauji apie žemaičių parodą, todėl nedaugžodžiausiu.  Paroda, kurioje esame, yra dviejų autorių ir dviejų medžiagos formavimo būdų – konkretaus ir atsieto – sambūvio ir draugystės išraiška. Dar viena bendrybė – kūrėjų meninė kalba primena tą, kurią vartojo Žemaitijos dievdirbiai. Antai Janapolės miškuose nuo rekrūtų prievolės slapstęsis dievdirbys Augustinas Potockis (1852–1945) pasakojo, kad norėdamas padirbti tikrą šventąjį, jis skaitęs Šventą raštą ir šventųjų gyvenimus: „Koks buvo gyvenimas ir būdas, toks turi būti ir šventasis“.  Augustinas Kluoda ir Mykolas Pačkauskas, kad ir kaip bebūtų keista, nedaug tenutolo nuo savo pirmtakų dievdirbių: jie išmano amatą, myli tradiciją, o jų kūryba, regis, gimsta iš skaitymo ir apmąstymo, iš paties gyvenimo, nevengiant žemaitiško humoro ir paviršutiniško grubumo. Tačiau be jokių „špėtnybių“ (špėtnas – negražus), kaip dievdirbius mokydavo skulptūrėles šventinę kunigai. Tūlas nusistebės, kaip gi abstrakcija gali būti be „špėtnybių“, kas joje tradiciško ir gražaus? Ogi pasižiūrėkim: štai linija kaip dailiai linksta, lyg nendrė ir čia pat staigiai lūžta – lyg krabo žnyplė iš po kriauklės kyšotų (ar ne apie tai byloja Mykolo darbų pavadinimai?) arba žvelkim į formą – dailu ir grakštu, nupoliruoti paviršiai švyti, o medis atrodo net šildo. Abiem autoriams svarbūs ir dievdirbystės ir klasikinės skulptūros kūrimo principai: aiškumas, medžiagos pajautimas, meistriška modeliuotė, plastiškumas. Tačiau svarbiausia, kad mums, žiūrovams, yra gražu, kad akis džiaugiasi slysdama strainos mergelės šelmiško žvilgsnio kryptim, skaičiuodama pikto bočiaus raukšles, „keliaudama“ krabulų užkoboriais. Ir dar: kiekviena realybė veržiasi į abstrakciją, o kiekviena abstrakcija gimsta iš realybės, arba atvirščiai, bet ne tai svarbiausia:

„Žiūrėk, kad tik gražūs būtų. Nereik [...] „špėtnybės“ daryti“.

Iš: Marijona Čilvinaitė, „Dievdirbys Augustinas Patockis“, Gimtasai kraštas, 1938.

Nepamirškite padėkoti autoriui