Ekspozicijos: Kulturos paveldas

Print
Category: Ekspozicijos
Published Date
Written by Super User Hits: 6033

   Kultūros paveldas: liaudies menas ir tradicinė kultūra

 nulėmė sukaupti muziejaus rinkiniai, noras eksponuoti konkrečius daiktus, atskleisti materialinį bei dvasinį mūsų Raseinių krašto valstiečių gyvenimą, būtį.

  

      
       Etnografijos salė padalinta į kelias zonas: viena – žemaičių gryčios kambario interjeras, o kita – tekstilės eksponatai. Senas audimo tradicijas atspindi rankų darbo plonesni ir storesni lino rankšluosčiai puošti nėriniais, pinikais ir siuvinėjimais, staltiesės, lovatiesės su žemaitiškomis spalvomis ir raštais, įvairios austos juostos. Čia susipažinsite su senaisiais audimo būdais, ornamentais, spalvų deriniais. Kai kurios lovatiesės labai dekoratyvios, puoštos nesikartojančia ornamentika atspindinčia senąją pasaulėžiūrą. Tikroviškesnį įspūdį sustiprina du manekenai aprengti tautiniais moteriškais rūbais. Valstiečio kambarys iš vidaus iliustruoja to meto valstiečių gyvenimo būdą: kai tame pačiame kambaryje ir vaikai supami, ir šventųjų paveikslai, ir šalia puikuojasi puošni rankšluostinė. Kambarys apstatytas to meto tradiciniais valstiečių ir kaimo amatininkų darbo baldais. Čia puikuojasi XX a. pr. gaminta skrynia pilna austų lovatiesių, stovi etažerė, šalia - paklota lova, tarsi kviečianti atsipūsti po dienos darbų. O kas suskaičiuos, kiek kartų užaugino vaikiška vygė? Į etnografinę ekspoziciją gražiai įsilieja išdidinta 1924 m. fotografija ,,Koplytstulpis pakelėje‘‘ iš muziejaus fonde saugomų Adomo Varno fotografijų kolekcijos ,,Lietuvos 1926 m. kryžiai‘‘. Kryžiai, koplytstulpiai, tarsi kelias ne tik visų tikinčiųjų, bet ir daugelio liaudies menininkų kūrybos įkvėpimo šaltinis. 2004 m. Viduklės miestelyje, Paupio gatvėje atstatytas identiškas koplytstulpis, o senasis sunykęs saugomas muziejuje. Tai kultūros paveldas, taip pat ikonografinė medžiaga, kuri turi būti išsaugota ateities kartoms.
        Naujoje etninės kultūros paveldo ekspozicijos salėje, keliaujant nuo vieno eksponato prie kito, lankytojas galės pajusti to meto dvasią, arčiau susipažinti su pačiu eksponatu, išgirsti jo istoriją.


 
Žemaitiškos trobos fragmentas
Žemaitiškos trobos
fragmentas

Žemaitiškos trobos
fragmentas

XIX - XIX a. austos
juostos


 

Lango rėmas darytas XX  a. pr. staliaus Fotografijos 1932 m. iš RaKIM

Kraitinė skrynia
Skrynioje XIX a. pab. - XX a. I p. austi    rankšluosčiai ir audiniai


1. Stendas. XX a. I. p.- II p. lovatiesės
2. Stendas. XX a. pr. - vid. austi rankšluosčiai ir audiniai
Koplytstulpis pakelėje. Betygalos valsčius 1924 m. foto iš A. Varno kolekcijos



 Kultūros paveldas. Tradicinė kultūra ir amatai 

nukelia mus į XIX a. pabaigos - XX a. pradžios amatininkų dirbtuves. Seniausias lietuvių verslas – žemdirbystė apsprendė ne tik visą valstiečių buitį, kultūrą, bet ir kaimo amatų vystymosi kryptis. Kiekviename kaime , kartu su valstiečiais triūsė ir amatininkai, kurie galėjo netik pataisyti visus reikalingiausius ūkio padargus, bet ir pagaminti reikiamą daiktą ar įrankį. Pagal darbe naudojamas medžiagas, amatininkai skirstomi į medžio ir metalo apdirbimo meistrus. Medis „maitino“ dailidę, stalių, kubilių, račių, ratelninką, klumpdirbį, skiečių, dročių, dievdirbį. Dailidei baigus darbus, jei reikėdavo, savo amato imdavosi stiklius bei klojėjas. Tačiau XX a. pradžioje iš vienos dirbinių rūšies gamybos pragyventi buvo sunku, todėl daugelis medžio meistrų buvo universalūs. Jie gamino namų apyvokos daiktus, baldus, statė trobesius ir kt. Nė vienas valstiečio ūkis neapsiėjo be kalvio pagalbos, į kurį per metus tekdavo kreiptis keletą kartų. Kai kurių darbų jaunimas išmokdavo nusižiūrėdami iš vyresniųjų, o amato paslapčių mokydavosi pas „meistrus“. Pradžioje jie dirbdavo be atlygio, o po metų ar daugiau, tapę pameistriais gaudavo šiokį tokį uždarbį. Daugelis amatininkų savo žinias perduodavo savo vaikams. Taip ištisos kartos užsiimdavo dailidės, kalvio, puodžiaus ar kitais amatais, kuriuos ekspozicijoje atspindi amatininkų gaminiai, įrankiai ir prietaisai.